18 rugpjūčio, 2013

Keksiukai su nektarinais ir levandomis




Rytoj mes išvažiuojam ilsėtis. Jeigu orai nesutrukdys, keturias dienas ir tris naktis gyvensime ant Lawrence upės kranto, ten, kur tūkstantis salų, kur krištolinis skaidrus vanduo ir smėlėti krantai, kur kvepia pušys.


http://media-cdn.tripadvisor.com/media/photo-s/02/06/5f/48/1000-islands-ontario.jpg








Laiką leisime žvejodami, plaukiodami, maklinėdami pakrante, ant laužo kepdami kiaušinius, dešreles ir blynus, virdami kukurūzų chowder ir kavą, karamelizuodami persikus su ruduoju cukrumi. Naktimis skaičiuosime žvaigždes, tūkstančius milijonus žvaigždžių; niekur gyvenime nemačiau šitiek žvaigždžių, kaip prie 1000 Islands. Miegosime po atviru dangumi. Kelsimės vėlai ir iki valiai ilsėsimės. Mūsų adresas bus:

Wellesley Island State Park, Loop Blue Jay, Campsite #8

Jeigu būsite netoliese, prašom į svečius. Pavaišinsim šitais keksiukais.

Aušra























Keksiukai su nektarinais ir levandomis

Pagal Fraise & Basilic receptą
 

80 g sviesto, ištirpinto
200 g miltų
50 g maltų migdolų
150 g cukraus
1/2 šaukštelio kepimo miltelių
Žiupsnelis druskos
2 kiaušiniai
150 ml pieno
2 šaukštai džiovintų levandų žiedų
6 nektarinai

Orkaitę įkaitinti iki 175oC.

Pakaitinti pieną ir levandų žiedus, kol beveik užvirs. Nukelti nuo ugnies. Puodą uždengti ir palikti maždaug 30 minučių, kad pritrauktų. Pieną perkošti.

Kartu persijoti miltus, cukrų, kepimo miltelius ir druską. Suberti maltus migdolus ir gerai išmaišyti.

Kitame dubenyje išplakti kiaušinius, ištirpintą sviestą ir levandų pieną. Suberti sausų ingredientų mišinį ir atsargiai išmaišyti. Maišyti tik tol, kol nebesimatys sausų miltų. Nepermaišyti.

Nulupti 3 nektarinus ir supjaustyti kubeliais. Liksius nektarinus supjaustyti maždaug ½ cm storio griežinėliais. Nektarinų kubelius atsargiai įmaišyti į tešlą.

Keksiukų formeles patepti riebalais. Tešlą paskirstyti į formeles, ant viršaus išdėlioti nektarinų griežinėlius. Kepti maždaug 20 minučių.












Nectarine & Lavender Muffins

Recipe from Fraise & Basilic
 

80 g butter, melted
200 g flour
50 g ground almonds
150 g of sugar
1/2 teaspoon baking powder
Pinch of salt
2 eggs
150 ml of milk
2 tablespoons of dry lavender flowers
6 nectarines

Preheat oven to 350°F.

Heat milk and lavender flowers until almost boiling. Remove from heat. Cover and let steep for 30 minutes. Strain.

Sift together flour, sugar, baking powder and salt. Add ground almonds and mix well.

In another bowl, beat eggs, melted butter and milk. Add dry ingredients and mix just to incorporate. Do not overmix.

Peel 3 nectarines and cut into cubes. Slice remaining nectarines into ¼ inch-thick slices. Fold diced nectarines into batter. Divide the mixture into greased muffin tins, arrange nectarine slices on top. Bake for about twenty minutes.

13 rugpjūčio, 2013

Nemokama kultūra



Prieš porą dienų mano facebook’o draugė, mano buvusi kursiokė, VDU absolvetė, Kaunietė N. ant savo facebook'o sienos parašė trumpą įžvalgą/pasipiktinimą apie tai, kaip Kaune nemokamai po atvirumu dangumi demonstruojami kino filmai, ir bendrai - apie nemokamą kultūrą. Tekstas buvo toks (neredaguota):

“Sic transit gloria mundi (pritaikytas vertimas kontekstui "Taip žlunga Kaunas kaip konservatorių supertvirtovė"). Kaune mus bando įtikinti, kad miestiečiams - net tiems tikriesiems, neatklydėliams - kultūros reikia bolševikiškai nemokamos,; suprask, nei mes įgalūs ją įpirkti, nei suprantam, kad ji privalo kainuoti, o gera - privalo kainuoti ir daug, labai daug. Thanks, but no thanks. Mes bent kaip kurie dar turim sivagarbos.”

Po to, savaime aišku, ėjo komentarai ir Kaunietės N. atsakymai, kuriuose ji dar ne vieną kartą užakcentavo, kad jai “bet kokia nemokama kultūra – nepriimtina”. Apie Lietuvos kultūrą Kaunietė N. išvis yra labai prastos nuomonės: kultūros lygis žemas, muziejuose niekas nebedirba, Kauno filharmonija užsiima kliedesiais, knygos neberedaguojamos, pastelės (du šauktukai!!) kabinamos šlapiose trobose, o Kauno choras jau “kelinti metai nebeatlieka “Mesijo” gruodžio mėn, be ko kalėdinis sezonas (europiečiui?) nepilnas”. Dėl tokio smukusio kultūros lygio Kaunietė N. kiekvieną gruodį yra priversta trenktis į Rygą, kad išklausytų kiekvienam europiečiui privalomą “Mesiją”, vietoje to, kad nueitų į Ąžuolyno (ar kokią kitą) bažnyčią, kur bažnyčios choras tą patį “Mesiją” jai tikriausiai pagiedotų nemokamai; ir laiko mažiau susigaištų, ir benzino nereiktų deginti, ir manau, kad nors ir neprofesionali, bet nei kiek ne mažiau nuoširdi ir dvasinga bažnyčios choristų giesmė užpildytų tą europiečiui privalomą adventinės muzikos spragą nei kiek ne prasčiau, negu Rygos ar Kauno chorų koncertas.

Lietuvos kultūra, kaip žinia, vis dar yra bolševikinė, kultpachodinė (kas čia per išmislas?) ir biudžetinė (deja deja); savigarbos nebeturintys Lietuvos žmonės/”našarnikai” kultūriniams renginiams gaili net 5 litų ir į juos eina tik tada, kai šie yra nemokami. Tokios kultūrinės iniciatyvos, kaip Viktoro Butkaus modernaus meno centras Vilniuje, matomai, irgi yra ne kas kita, o tos pačios kultpachodinės, biudžetinės ir neabejotinai – bolševikinės, našarnikų mentaliteto nustekentos kultūros apraiška.

Po įrašu komentavusius komentatorius Kaunietė N. išvadino durniais: “Ir ką jūs tuose oksbridžuose veikėte, jei nepagaunat akivaizdžių sąsajų”, o į mano komentarą net neatsakė, tik trečiuoju asmeniu tarp kitko paminėjo, mane pavadindama “mylima VDU kursioke iš užjūrių” (su Kauniete N. niekada nesu susitikusi ir asmeniškai nesu pažįstama).

Tokio pasikėlimo aš jau seniai seniai nesu mačiusi. Čia net baisiau, negu pabambėjimas dėl sugadinto Lietuvos pajūrio, kur pilna prasčiokų ir jiems pritaikytų žemo lygio pramogų. Kaunietė N. mano sąrašuose sumušė tuščio pasipūtimo ir iki šiol neregėtos arogancijos rekordą, į antrą vietą nuspyrusi dar vieną mano kursioką, gerbiamą ir iškilų VDU absolventą, kelis metus iškilmingai sėdėjusį to mano pačios sudaryto sąrašo pirmoje vietoje.

Bėda yra ne tame, kad Kauno choras į savo priešventinį repertuarą neįtraukė “Mesijo”, o tame, kad žmonės, ateinantys to Mesijo pasiklausyti, yra nepagydomai susirgę savo pačių susikurto elitizmo liga. Elitizmas yra tokia būsena, kai save priskiriama kažkokiam nesamam, irgi pačių susikurtam luomui, kuris nesimaišo su visokiais antraeiliais prasčiokais, kuris išmano apie meną, kultūrą ir sąmoningai renkasi tik tuos renginius, kuriuose tų našarnikų – prasčiokų nebus nei padujų. Įtariu, kad Kaunietė N. jaustųsi emociškai ir dvasiškai pakylėta, kai nusipirktų $750 kainuojantį bilietą į, pavyzdžiui, Yo-Yo Ma arba į kokį kitą koncertą kokioje nors respektabilioje koncertų salėje (o ne kokioje nors “apibrozdintoje” filharmonijoje). Į tą koncertą limuzinais suvažiuotų garbingi žmonės; dauguma jų būtų “tie tikrieji miestiečiai”, jokiu būdu ne kokie nors atklydėliai (suprask – pirma karta nuo mėšlinos žagrės); limuzinų dureles jiems atidarinėtų asmeniniai vairuotojai, jie visi oriai liptų iš mašinų, lėtai kiltų laiptais ir rinktųsi erdviame foje. Pokalbiai būtų pusbalsiu, nušlifuotais sakiniais ir tik apie aukštas materijas, na gal dar apie smetoninės Lietuvos laikus; kažkas būtinai paminėtų kokią nors savo giminės sąsąją su kokia nors garsia bajorų arba Kauno intiligentų pavarde; padavėjai nešiotų miniatiūrinius užkandžius; garbingi miestiečiai siurbčiotų konjaką ir krupniką; neišvengiamai užeitų kalba apie bitininkystę. Matomiausioje foje vietoje būtų pastatyta talpi stiklinė urna, į kurią miestiečiai mestų dosnius čekius su išraitytomis šešiaženklėmis pinigų sumomis, skirtomis nustekento botanikos sodo restauravimui, arba naujam skulptūrų parkui Kauno centre, arba kokiam kitam kultūriniam objektui. Tada visi oriai eitų į savo vietas ir klausytų pasaulinio garso virtuozo koncerto. Tai būtų rafinuočiausia aukščiausio lygio publika, visuomenės grietinėlė. Niekas nenaudotų necenzūrinių žodžių. Niekas iš kišenės neišsitrauktų sumuštinio su silke ir nepradėtų juo lyg tarp kitko užkandžiauti. Manau, kad tokiame renginyje Kaunietė N. jaustųsi kaip žuvis vandenyje – esanti savo vietoje, ori ir elitiška.

Iš paaukotų pinigų kada nors būtų dailiai atrestauruotas botanikos sodas, ar koks apžėlęs dvaras, ar kokia nubrozdinta koncertų salė. Ant sienos prie paradinio įėjimo būtų uždėta didelė bronzinė garbės lenta, ir joje aukso raidėmis būtų įrašytas Kaunietės N. vardas, šalia visų kitų vardų, kurių dosnumo dėka mieste atsirado šis puikus kultūros centras. Vieną gražią rugpjūčio popietę į tą sodą arba į tą salę būtų nutarta pasikviesti Yo-Yo Ma; dosnių sponsorių dėka koncertas būtų nemokamas. Į jį susirinktų visokiausio plauko publika, visi ant vejos susitiestų savo dekiukus, kai kas iš kišenės išsitrauktų sumuštinį, ir visi klausytųsi koncerto. Miestas taptų kultūringesnis. O renginys būtų už dyką.

Kaunietei N. aš bandžiau pasakyti, kad jeigu filmai miestiečiams yra demonstruojami nemokamai, tai dar nereiškia, kad tuos filmus kažkas nelegaliai nusikopijavo ir dabar juos visiems rodo už dyką, o tuo pačiu prie įėjimo dar pasistatė savo vagonėlį su dešrainiais, juos už 5 litus visiems norintiems pardavinėja ir tokiu būdu suka gerą biznį. Už filmus tikriausiai kažkas sumokėjo, ir ne mažai, ne grašius, o tiek, kiek paprašė. Mano žodžiai taip ir liko neišgirsti.

Kultūringoje visuomenėje kultūra nėra nuvertinta ar nupiginta. Ji yra prieinama. Visiems. Ne tik tiems, kurie už ją gali pakloti solidžias sumas. Lygiai taip pat, kaip visiems yra prieinamos žinios, laisvė pasirinkti, teisė balsuoti. Nemokamos kultūros nėra ir jos negali būti. Už dyką niekas nesuręs sienų, ant kurių kabinsime pasteles ir nesustatys kėdžių koncertų salėje. Todėl miestiečiams padovanoti kultūriniai renginai, meno galerijos, muziejai, į kuriuos mes visi galime eiti už simbolinį mokestį, ir nemokamai rodomi filmai yra ne žema ir gėdinga, bet tauru.

Aušra






P.S. Su šitais pomidorais buvo štai kokia istorija: pirmadienį važiuodama namo iš darbo pakeliui sustojau prie Indian Creek Farms, galvojau prigriebti pomidorų vakarienei. Pomidorų rinkti neturėjau kada, o be to buvau apsiavusi visiškai netinkamą avalynę, todėl planavau pasiimti dėželę jau pririnktų. Be tuo momentu pririnktų, deja, nebuvo. Aš ėmiau svarstyti, ar man verta kulniuoti per grumstus į daržą, aukoti vakarykštį pedikiūrą ir manuosius Bandolino už $35, ar visgi apsieiti be pomidorų. Netoliese sukiojosi ūkininkas: vienoje saujoje didelis lustas morkų pyrago, kitoje - prakąstas obuolys; žandas ištepliotas kremu nuo pyrago. Vyrukas nužvelgė mano aukštakulnius ir iškart pasisiūlė atnešti pomidorų; kaipmat  už išteplioto žando susikišo likusį obuolį, čiupo dėželę ir bėgte nulėkė į daržą. Aš atsisėdau ant supynių ir laukiau. Kai vyrukas sugrįžo, dėželė buvo prigrūsta su kaupu, o rankoje jis dar nešė keturis žalius pomidorus, kurie nebetilpo; jie žali ne todėl, kad neprinokę, o todėl, kad jų tokia veislė. Jis man liepė juos paragauti ir kitą kartą pasakyti, ar patiko. Už dėželę ką tik priskintų pirmarūšių pomidorų ūkininkas iš manes paėmė kelis simbolinius dolerius, o žaliųjų net nesvėrė. Aš tuo momentu iškart prisiminiau tą dieną perskaitytą Kaunietės N. įrašą ir pagalvojau, kaip ji tokiu atveju elgtųsi – ar imtų tuos pomidorus už ačiū, ar užriestų į viršų nosį, susuktų nieko gero nežadančią grimasą ir paniekinančiu tonu tėkštų: “Thanks, but no thanks”. A.
















Rikotos ir pomidorų sumuštinis

Pagal Leaf + Grain receptą



Duonos
Rikotos
Šviežių bazilikų lapelių
Česnako
Pomidorų
Alyvuogių aliejaus
Rupios druskos

Duonos riekeles patepti aliejumi ir apskrudinti iš abiejų pusių orkaitėje arba ant keptuvės.

Baziliko lapelius ir česnaką smulkiai sukapoti, suberti į rikotą, dar įberti druskos ir gerai išmaišyti.

Rikotos masę tepti ant apskrudusių duonos riekelių, ant viršaus dėti pomidoro griežinėlius, užbarstyti druska ir iškart tiekti į stalą.













Open face tomato sandwich with basil ricotta

Inspired by Leaf + Grain recipe

Rustic bread
Olive oil
Ricotta
Fresh basil leaves
Garlic
Tomatoes
Kosher salt

Brush bread slices with oil and toast in the oven under the broiler, or on the pan.

Mince garlic and basil leaves, add them to the bowl with ricotta, sprinkle in some salt and mix well.

Spread ricotta mixture on toasted bread slices. Top with tomato slices. Sprinkle with more salt. Serve right away.

11 rugpjūčio, 2013

Hot Fudge Sundae




Kai kalba užeina apie mėgstamiausius desertus, mano šeimos vyrai yra vieningi ir tradiciniai: jokio avangardo, jokios egzotikos ar molekulinės gastronomijos; tik senamadiška amerikietiškų desertų klasika. Pačių geidžiamiausių desertų sąraše jie visi, kaip susitarę, įrašytų sausainius su šokolado lašeliais (chocolate chip cookies), šokoladainį (brownie) ir orkaitėje pagamintus S’mores; mano sutuoktinis dar yra išradęs vieną labai visų mėgiamą desertą: traškus riešutų sviestas užteptas ant pieniško Hershey’s šokoladuko; šitas irgi patektų į tą vertingiausių desertų top dešimtuką, iškart po Reese’s Peanut Butter Cups. Na o pačioje pirmoje, garbingiausioje to sąrašo vietoje būtų įrašytas ledų desertas sundae; tiksliau - hot fudge sundae.

Tiek žiemą, tiek vasarą, kiekvieną kartą užsakinėjant desertą restorane arba kavinėje, manoji trijulė 9,9 kartus iš 10-ies ieško ledų; jeigu restoranas ledų turi, vyrai būtinai užsiprašys ant jų užpilti šokoladinio sirupo ir užkrauti plaktos grietinėlės. Užsakymas dažniausiai būna užbaigiamas tokiais žodžiais “Make it a sundae”, ir padavėjai iškart tampa aišku, ko pageidaujama. Vyrų desertai atkeliauja dailiuose indeliuose arba aukštose taurėse, ledai tiesiogine to žodžio prasme plaukia karštame šokoladiniame padaže, ant viršaus pūpso išraitytas plaktos grietinėlės debesis, o ant debesies būna užkrauta neoninės spalvos Maraschino vyšnia su koteliu, ryški, sintetinė ir nežmoniškai saldi.

Desertas aiškiai per didelis vienam; Julius dažniausiai suvalgo tik trečdalį, arba dar mažiau. Bet aš įtariu, kad būtent tame didume ir šio deserto pateikime, kai karšta maišosi su šaltu, švelnus saldumas – su tirštu šokoladiniu kartumu, yra ta viliojanti sundae esmė, nurungianti visus prašmatniausius pyragus, pyragaičius ir kitus saldumynus.

Šiame bloge aš jau berods 4-ą kartą rašau apie sundae. Panašu, kad esu rimtai ant šito reikalo užsiciklinusi. Bet tai juk yra pats pats mėgstamiausias mano šeimos desertas. Taip kad nenuodėmė jį kartą kitą paminėti; ketvirtas paminėjimas irgi, manau, nėra nuodėmė.

Šią savaitę šventėme Juliaus 6-ąjį gimtadienį. Reikėjo torto. Planavau daryti ledų tortą su brownie sluoksniais ir su Reeses riešutų sviesto saldainiais, pagal Baker’s Royale receptą. Bet prieš porą savaičių Smitten Kitchen bloge užmačiau šitą tortą, ir momentaliai supratau, kad geresnio torto mano vaiko gimtadieniui ir norėdama nerasčiau.




Aš pilnai pritariu Deb – šiam tortui tikrai nebūtina viską daryti namuose; galima drąsiai naudoti pirktinius ledus, šokoladinius sausainius ir purškiamą plaktą grietinėlę iš skardinės. Nuo to nenukentės nei torto vaizdas, nei skonis. Tik susitaupys masė laiko. Svarbiausiai yra nenusivažiuoti iki Sandros Lee lygio, ir tada viskas bus gerai.

Na bet jeigu Jūsų požiūris į gyvenimą ir į gimtadienio tortus yra panašus, kaip mano, tai prašom gaminkite dviejų rūšių ledus, kepkite sausainius, juos malkite į trupinius ir sluoksniuokite šitą nepakartojamą, tobulą, patį geriausią pasaulyje rugpjūčio gimtadienio tortą. Kaip Deb rašo, čia nėra nieko sudėtingo. Man šio torto gaminimas buvo grynas malonumas. Jūs galite net patys pasigaminti Maraschino vyšnių, be sintetinių dažų, be neaiškios prigimties saldiklių ir be visų kitų nereikalingų priedų. Aš taip toli nebėjau – vyšnias tortui pirkau stiklainėlyje; pamaniau, kad gyvenime ir taip per daug monotoninių, blyškių spalvų. Viena kita neoninė vyšnia tikrai niekam nepakenks.

Aušra 











Ledų tortas “Hot Fudge Sundae”

Pagal Smitten Kitchen receptą


Reikės:
Vanilinių ledų
Šokoladinių ledų
Šokoladinių sausainių
Šokoladinio padažo
Plaktos grietinėlės
Trupučio sviesto
Maraschino vyšnių su koteliais
Apvalios torto formos nusiimančiais kraštais

Sausainius sumalti į trupinius. Į dubenį supilti tiek trupinių, kad pakaktu plonu sluoksniu padengti formos dugną. Į trupinius įpilti tirpinto sviesto, tik tiek, kad trupiniai šiek tiek sudrėktų ir suliptų. Trupinių masę supilti į formą ir pirštais suspausti į 0,5 cm sluoksnį. Dėti į šaldiklį, kad sustingtų. Ant trupinių sluoksnio dėti šokoladinių ledų sluoksnį. Išlyginti paviršių. Uždengti iš sviestinio popieriaus iškirptu skrituliu. Nuvalyti formos kraštus, kad ant jų neliktų šokoladinių ledų ruožų. Dėti į šaldiklį, kad sukietėtų. Ant ledų sluoksnio užbarstyti sausainių trupinių. Ant trupinių uždėti iš sviestinio popieriaus iškirptą skritulį ir trupinius lengvai įspausti į ledus. Dėti vanilinių ledų sluoksnį. Išlyginti paviršių. Uždengti iš sviestinio popieriaus iškirptu skrituliu. Dėti į šaldiklį, kad sukietėtų.

Ant ledų sluoksnio užpilti ploną sluoksnį šokoladinio padažo, paskirstyti tolygiai link kraštų. Dėti į šaldiklį, kad sustingtų.

Išplakti grietinėlę su trupučiu cukraus. Sukrėsti į konditerinį maišelį su žvaigždutės formos antgaliu.

Tortą traukti iš šaldiklio. Torto kraštus peiliu atlaisvinti nuo torto formo. Nuimti formos kraštus. . Tortą dėti ant lėkštės arba padėklo.

Ant sustingusio šokoladinio padažo sluoksnio užpilti šilto šokoladinio padažo, leisti jam nubėgti per kraštus. Ant šokolado išspausti plaktos grietinėlės žvaigždutes. Ant kiekvienos žvaigždutės užtupdyti po Maraschino vyšnią ir tuojau pat nešti į stalą.










Hot Fudge Sundae Ice Cream Cake

Adapted from Smitten Kitchen

You will need:
Vanilla ice cream
Chocolate ice cream
Chocolate wafers
Hot fudge sauce
Whipped cream
Some butter
Maraschino cherries with stems
Springform cake pan


Grind wafers into fine crumbs in a food processor. In a bowl place enough crumbs to cover the bottom of the springform pan in a 1/4-inch layer. Add a little bit of melted butter, just enough to moisten the crumbs and make them stick together. Transfer crumb mixture into springform pan and press them with your fingers into an even layer, about 1/4-inch thick. Place in a freezer until hardens. Spread chocolate ice cream onto a crumb layer. Smooth the top. Place a parchment round on top of ice cream layer. Wipe the sides of springform pan. Place in the freezer to harden. Once the ice cream layer has hardened, sprinkle more crumbs on top of the ice cream layer, press a parchment round onto the crumbs and lightly press the crumbs into the ice cream. Spread vanilla ice cream on top of the crumb layer. Smooth the top. Place a parchment round on top of ice cream layer. Place in the freezer to harden.

Pour thin layer of warm fudge sauce on top of vanilla ice cream layer. Spread fudge around towards the edges, to form an even layer. Place in the freezer.

When ready to serve, remove the cake from the freezer. Loosen the sides of the cake with a knife; Remove the sides of the springform pan. Place the cake on a plate or a platter.

Warm up remaining fudge sauce. Pour warm fudge on top of the fudge layer, let it drip to the sides. Pipe whipped cream stars around the edge of the cake, top each star with Maraschino cherry. Serve right away.

06 rugpjūčio, 2013

Geras keksas: su kardamonu, su migdolais ir su arbatoje virtomis slyvomis







Bevartydama skonių blogą neseniai užtikau įrašą apie tai, kaip viena blogerė/tinklaraštininkė nesėkmingai vis bando rasti gero kekso receptą. Ji ieško to tobulo ir vienintelio, to nepaprasto ir nepakartojamo kekso. Ieško ir niekaip negali surasti. Po įrašu įdėtas kekso receptas, bet tas keksas, autorės nuomone, nėra kažkuo ypatingas ar vertas dėmesio (nežinia kodėl blogo autorė išvis nutarė jį publikuoti, jeigu jis jau toks niekam tikęs; bet apie tai kita kalba); tas keksas, pasirodo, yra toks visiškai vidutiniokiškas ir jam aiškiai “kažko trūksta”…?? Paskaičius tokį įrašą man iškart peršasi mintis, kad su receptu neverta net prasidėti. Verčiau reikia palaukti, kol autorė pagaliau suras tą vienintelį ir nepakartojamą; nereikia gaišti laiko kepant visokius periferinius marginalinio gerumo vidutiniokus.

Įdomiausia tame įraše man buvo tai, kad autorė, matomai, labai gerai žino, ko nori, ir visi iki šiol jos išbandyti keksai, deja, nuvylė, nes buvo ne tai, ko tikėtasi. Dar įdomiau man būtų sužinoti, ko tikimasi iš to tobulojo kekso? Koks jis, autorės manymu turėtų būti? Aš užklausiau, bet tikslaus atsakymo taip ir neišgavau.

Aš keksus kepu dažnai. Labai dažnai. Daug dažniau, negu jūs įsivaizduojate. Tai, kas nusėda šiame bloge, yra tik menka dalelė to, kas realiame gyvenime yra iškepta, išragauta, padovanota, parduota ar kitaip sunaudota. Aš per savo ilgametę keksų kepimo karjerą esu išmetusi gal kokius 2 ar 3 visiškai nepavykusius keksus, kelis receptus esu nurašiusi kaip visiškas nesąmones; vienus receptus kepu dažniau, kitus rečiau, o trečius – labai dažnai, juos visiems rekomenduoju ir juos paprastai publikuoju savo bloge.

Mano reikalavimai geram keksui yra šie:

· Geras keksas turi būti skanus. Ne per saldus ir ne per rūgštus, jame turi jaustis kiaušinių ir sviesto skonis, jokio valgomosios sodos ar kepimo miltelių prieskonio; į keksą sudėti priedai (vaisiai, daržovės, riešutai, šokoladas ir t.t.) turi tarpusavyje derėti.

· Geras keksas turi būti stabilus, nebirus, jis turi gerai pjaustytis, turi būti nesukritęs, gražios formos, standžios tekstūros ir jokiu būdu nešlapias, nei viduje, nei išorėje.

· Geras keksas turi būti lengvai transportuojamas, kad jį galima būtų įsukti į dailų popierių ir nunešti kam nors dovanų, arba kad jo gabalėlį galima būtų įsidėti pietums į darbą arba į mokyklą.

· Daugiau nieko iš kekso man nereikia. Aš nesitikiu, kad ištrauktas iš orkaitės jis pradės man dainuoti serenadas, čiulbėti lakštingalos balsu ar šokti lietuvių liaudies šokius. Keksas yra paprastas ir greitas kepinys (angl. quick bread). Ko dar iš jo norėti?



Visi iki vieno šiame bloge publikuoti keksai tenkina visus be išimties aukščiau suminėtus reikalavimus. Iš jų visų išrinkti vienintelį ir nepakartojamą būtų sunku. Mano manymu jie visi yra geri:

· citrininis keksas iš Baked knygos yra tobulas;

· šokoladinis Cenk iš Café Fernando keksas su Toblerone šokoladukais yra dar tobulesnis;

· apelsininis su alyvuogių aliejumi irgi neturi jokio minuso; neįsivaizduoju, kam jis galėtų nepatikti;

· apelsininį su riešutais ir su spanguolėmis mano jaunesnysis sūnus galėtų valgyti kasdien tris kartus per dieną: pusryčiams, pietums ir vakarienei.

· mano draugės rekomenduotas ir daugelio blogerių išbandytas ir išgirtas zebras irgi yra super geras.

· dar labai geras yra obuolinis;

· ir cukinijų keksas su šokoladu;

· ir dar bananinis su kava, apie kurį dar nerašiau.

· Kalėdoms aš kasmet kepu imbierinį keksą su imbiero cukatais; jo receptą radau ant kepimo formos įpakavimo; geresnio imbierinio kekso recepto man net nereikia; todėl ir neieškau. Kam gaišti laiką.

Kad įsitikinti, jog gero kekso receptą rasti yra visai nesunku, aš atsiverčiau pirmą pasitaikiusį žurnalą, kuris jau kelinta savaitė guli ant virtuvinio stalo; ten buvo kekso receptas. Aš jį vienas-du iškepiau, ir tas keksas buvo puikus! Skanus, dailus, kvapnus ir drėgnas, lengvai pjaustosi, dar lengviau valgosi, ypač skanu su arbatos sirupe virtomis slyvomis ir su geru šaukštu šaltos crème fraîche. Tiems, kas visus savo pyragus ir tortus būtinai kažkuo sulaisto (aš pastebėjau, kad tokių viską laistyti mėgstančių asmenų mūsuose yra ne vienas ir ne du), aš būtinai rekomenduoju šitą keksą – jūs galėsite jį sulaistyti tuo nuo slyvų likusiu arbatos sirupu. Aš irgi sulaisčiau. Ir buvo nepaprastai skanu.

Ačiū, kad skaitėte.

Aušra






























Keksas su kardamonu ir migdolais

Receptas iš Bon Appétit | August 2013


170 g sviesto, kambario temperatūros, plius formos patepimui
2 stiklinės* miltų, plius formos pabarstymui
1 1/4 šaukštelio kepimo miltelių
1 šaukštelis malto kardamono
3/4 šaukštelio rupios druskos
1/4 stiklinės pieno
1/2 stiklinės natūralaus nesaldinto jogurto
1 stiklinė cukraus
3 kiaušiniai
3/4 šaukštelio vanilės esencijos
1/4 šaukštelio migdolų esencijos
1/4 stiklinės skaldytų migdolų

*1 stiklinė = 236 ml




Orkaitę įkaitinti iki 175oC. Stačiakampę 22,5 cm x 12,5 cm x 7,5 cm kepimo formą patepti sviestu. Iškloti sviestiniu popieriumi, paliekant išlendančius per formos kraštus popieriaus galus. Popierių patepti sviestu, pabarstyti miltais, apvertus iškratyti neprilipusius miltus.

Kartu persijoti miltus, kepimo miltelius, kardamoną ir druską. Kitame dubenyje sumaišyti pieną ir jogurtą.

Elektriniu mikseriu išsukti sviestą ir cukrų iki purumo, maždaug 4 minutes. Po vieną įmušti kiaušinius, kaskart gerai išmaišant; supilti vanilės ir migdolų esencijas.

Mikserio greitį sumažinti iki minimumo. Į sviesto masę dalimis berti sausus ingredientus, pakaitomis su pieno mišiniu, pradedant ir baigiant sausais ingredientais. Tešlą sukrėsti į paruoštą kepimo formą. Išlyginti paviršių. Ant viršaus užbarstyti skaldytų migdolų.

Kepti kol paruduos ir kol į kekso centrą įkištas medinis iešmelis liks sausas, maždaug 1 valandą. Jeigu kekso viršus ims per anksti ruduoti, kekso viršų uždengti folijos lakštu.

Iškepusį keksą traukti iš orkaitės. Palaukti 15 minučių, kad šiek tiek atvėstų. Prilaikant už popieriaus, keksą iškelti iš kepimo formos ir padėti ant grotelių, kad pilnai atvėstų.

Tiekti su arbatoje virtomis slyvomis ir crème fraîche.





Arbatoje virtos slyvos

Receptas iš Bon Appétit | August 2013

680 g slyvų
3 pakeliai juodos arbatos
3/4 stiklinės* cukraus
6 kardamono ankštys, perskeltos
1 žvaigždinio anyžiaus ankštis
1 vanilės ankštis, perpjauta išilgai pusiau

*1 stiklinė = 236 ml
Aštriu peiliu įpjauti slyvų žievelę, pradedant nuo kotelio ir pjaunant aplink visą slyvą.

Vidutinio dydžio puode užvirinti 2 stiklines vandes. Nukelti nuo ugnies, įmerkti arbatos pakelius ir palikti 5 minutėms, kad pritrauktų. Arbatos pakelius išmesti. Suberti cukrų. Mišinį užvirinti, kartkartėmis pamaišant, kad cukrus greičiau ištirptų. Sumažinti ugnį, sudėti slyvas, kardamoną ir anyžių, išskobti vanilės sėklas ir sudėti kartu su ankštimi į puodą. Virti ant silpnos ugnies, kol slyvos suminkštės, maždaug 5 - 6 minutes. Nukelti nuo ugnies. Palikti, kad atvėstų. Išgriebti vanilės, kardamono ankštis ir anyžių. Slyvas perpjauti pusiau, išimti kauliukus ir sudėti atgal į sirupą.


 







Cardamom Pound Cake

3/4 cup (1 1/2 sticks) butter, room temperature, plus more for pan
2 cups all-purpose flour plus more for pan
1 1/4 teaspoons baking powder
1 teaspoon ground cardamom
3/4 teaspoon kosher salt
1/4 cup milk
1/2 cup plain yogurt
1 cup sugar
3 eggs
3/4 teaspoon vanilla extract
1/4 teaspoon almond extract
1/4 cup sliced almonds

Preheat oven to 350°F. Butter a 9x5x3-inch loaf pan; line bottom and long sides with strips of parchment, leaving overhang. Butter parchment and dust pan with flour, tapping out any excess.

Sift together flour , baking powder, cardamom and salt in a medium bowl; set aside. Whisk milk and yogurt in a small bowl; set aside.

Using an electric mixer on high speed, beat sugar and butter in a large bowl until light and fluffy, about 4 minutes. Add eggs one at a time, beating to blend between additions, then add vanilla and almond extracts.

Reduce speed to low and add dry ingredients in 3 additions, alternating with sour cream mixture, beginning and ending with dry ingredients; beat just until combined. Scrape batter into prepared pan, smooth top, and sprinkle with sliced almonds.

Bake cake until golden brown and a tester inserted into the center comes out clean, approximately 1 hour. (Tent with foil if browning too quickly.)

Transfer pan to a wire rack and let cake cool in pan 15 minutes. Using parchment overhang, gently remove cake from pan and transfer to rack; let cool. Slice cake and serve with tea-poached plums and crème fraîche.



Tea-poached plums

1 1/2 pounds small plums (15–20)
3 bags black tea
3/4 cup sugar
6 whole cardamom pods, lightly crushed
1 whole star anise pod
1 vanilla bean, halved lengthwise

Using a paring knife, score plums all the way around, starting and ending at stem end and cutting just through the skin (you want to keep plums intact).

Bring 2 cups water to a boil in a medium saucepan. Remove from heat, add tea bags, and let steep about 5 minutes; discard tea bags. Add sugar and bring mixture to a boil, stirring to dissolve sugar. Reduce heat, add plums, cardamom, and star anise; scrape in vanilla seeds and add pod. Simmer until plums are just tender, about 5 - 6 minutes. Remove from heat and let plums cool in poaching liquid.

Discard vanilla pod, cardamom, and star anise. Halve plums, remove pits, and return to poaching liquid.




.