Lietuviškai apie maistą rašančių
blogerių ratelyje dažnai užeina kalbos apie viešus pasirodymus už blogo
ribų: publikacijas žurnaluose, kituose tinklapiuose, visokiausiuose portaluose,
receptų svetainėse, reklaminiuose stenduose ir panašiai. Vaikai ir vanilė jau
įpusėjo trečiuosius savo gyvavimo metus, todėl ir aš kelis kartus esu
susilaukusi dėmesio ir siūlymų bei prašymų bendradarbiauti; porą kartų esu
pasisiūliusi pati. Prašymai ir siūlymai pas mane neplūsta srautais; tik
retkarčiais, ir tik vienas kitas, bet iš tų negausių galimybių, o taip pat
pasiklausiusi kitų blogerių pasakojimų, aš susidariau pakankamai gerą vaizdą
apie tai, kam reikia maisto blogerio; ne to paties geriausio, visiems žinomo ir
labai visų mylimo, bet to vidutiniško, eilinio maisto blogerio – kam jis gali
būti įdomus ar reikalingas?
Visus man tekusius pasiūlymus ir bendradarbiavimus aš galėčiau suskirstyti į tris pagrindines kategorijas:
1) Džiaugsmas vienas. Bendradarbiavimas atneša kalnus pasitenkinimo (bent jau man); tenka padirbėti daugiau, nei įprastai, bet rezultatas atperka visas pastangas. Tokio teigiamo bendradarbiavimo pavyzdžiai:
· Maisto tinklaraštininkų žurnalas “Debesys”
· Kulinarinis žurnalas “Virtuvė”
· Knyga “Gyventi skanu”.
Aš džiaugiausi galėdama prisidėti prie šių puikių leidinių. Jaučiausi ne visai verta ar tinkanti, vis bijojau, kad receptai bus nuobodūs, arba nuotraukos netiks. Tokie bendradarbiavimai skatino pasitempti. Įrašų kūrimas visada būdavo bendras procesas; tardavomės dėl receptų ir dėl tekstų, dėl išdėstymo maketuose, dėl spalvų, dėl šriftų. Galutinis rezultatas visada pranokdavo mano lūkesčius. Viskas atrodydavo daug gražiau ir stilingiau, negu aš pati kada nors padaryčiau ar sugalvočiau. Darbas “Debesyse” buvo daugiausiai pastangų reikalaujantis užsiėmimas, bet man nebuvo gaila nei laiko, nei energijos. “Virtuvė”, padėkodama už straipsnį, man atsiuntė kelias žurnalo su mano straipsniu kopijas ir dar šešių mėnesių prenumeratą. “Gyventi skanu” man atsiuntė kelias papildomas knygas, nes matyt žinojo, kad jas nusipirkti man nebus lengva. Net prašinėti nereikėjo.
2) Tuščių vietų kamšymas. Iš pradžių atrodo, kad viskas lyg ir tvarkoje: ateina pasiūlymas publikuotis šian bei ten; redaktorius (arba redaktoriaus patikėtinis) jau yra tiksliai nusižiūrėjęs blogo įrašą, kurį norėtų publikuoti savo tinklapyje/žurnale; tada jis/ji parašo blogeriui gražų laišką ir prašo leidimo viską perkopijuoti; dar paprašo didesnio formato nuotraukų, kad žurnale viskas gražiau atrodytų. Kai viskas persiunčiama, redaktorius dažnai patingi net padėkoti; niekada net neužsimenama apie maketo peržiūrą prieš publikaciją, arba apie galimą žurnalo kopijos atsiuntimą po publikacijos. Medžiaga gauta, tuščios vietos užkamšytos, taigi darbas baigtas; tiek juos ir tematė.
Iš šiai kategorijai priskirtinų atvejų man labiausi įsiminė du epizodiniai bendradarbiavimai; vienas - su portalu “Vaiko kambarys”, o kitas – su žurnalu “Tavo vaikas”.
Visus man tekusius pasiūlymus ir bendradarbiavimus aš galėčiau suskirstyti į tris pagrindines kategorijas:
1) Džiaugsmas vienas. Bendradarbiavimas atneša kalnus pasitenkinimo (bent jau man); tenka padirbėti daugiau, nei įprastai, bet rezultatas atperka visas pastangas. Tokio teigiamo bendradarbiavimo pavyzdžiai:
· Maisto tinklaraštininkų žurnalas “Debesys”
· Kulinarinis žurnalas “Virtuvė”
· Knyga “Gyventi skanu”.
Aš džiaugiausi galėdama prisidėti prie šių puikių leidinių. Jaučiausi ne visai verta ar tinkanti, vis bijojau, kad receptai bus nuobodūs, arba nuotraukos netiks. Tokie bendradarbiavimai skatino pasitempti. Įrašų kūrimas visada būdavo bendras procesas; tardavomės dėl receptų ir dėl tekstų, dėl išdėstymo maketuose, dėl spalvų, dėl šriftų. Galutinis rezultatas visada pranokdavo mano lūkesčius. Viskas atrodydavo daug gražiau ir stilingiau, negu aš pati kada nors padaryčiau ar sugalvočiau. Darbas “Debesyse” buvo daugiausiai pastangų reikalaujantis užsiėmimas, bet man nebuvo gaila nei laiko, nei energijos. “Virtuvė”, padėkodama už straipsnį, man atsiuntė kelias žurnalo su mano straipsniu kopijas ir dar šešių mėnesių prenumeratą. “Gyventi skanu” man atsiuntė kelias papildomas knygas, nes matyt žinojo, kad jas nusipirkti man nebus lengva. Net prašinėti nereikėjo.
2) Tuščių vietų kamšymas. Iš pradžių atrodo, kad viskas lyg ir tvarkoje: ateina pasiūlymas publikuotis šian bei ten; redaktorius (arba redaktoriaus patikėtinis) jau yra tiksliai nusižiūrėjęs blogo įrašą, kurį norėtų publikuoti savo tinklapyje/žurnale; tada jis/ji parašo blogeriui gražų laišką ir prašo leidimo viską perkopijuoti; dar paprašo didesnio formato nuotraukų, kad žurnale viskas gražiau atrodytų. Kai viskas persiunčiama, redaktorius dažnai patingi net padėkoti; niekada net neužsimenama apie maketo peržiūrą prieš publikaciją, arba apie galimą žurnalo kopijos atsiuntimą po publikacijos. Medžiaga gauta, tuščios vietos užkamšytos, taigi darbas baigtas; tiek juos ir tematė.
Iš šiai kategorijai priskirtinų atvejų man labiausi įsiminė du epizodiniai bendradarbiavimai; vienas - su portalu “Vaiko kambarys”, o kitas – su žurnalu “Tavo vaikas”.
- Vaiko kambario redaktorė (o gal redaktorės pavaduotoja, jos vardas, jei teisingai pamenu, buvo Indrė) man parašė labai saldų laišką apie tai, kaip ji myli mano blogą, kaip uoliai viską skaito ir kaip viskuo ten žavisi. Laiško gale redaktorė lyg tarp kitko užklausė, ar aš pati turiu vaikų (mat jų žurnalas apie vaikus, skirtas mamytėms ir tėveliams, tai visai logiška yra paklausti, ar aš turiu vaikų). Aš po to jos klausimo susimąsčiau – kurią vietą mano bloge ta redaktorė taip uoliai skaito, kad iki šiolei taip ir nesužinojo, ar aš turiu vaikų. Matyt skaitymas apsiribodavo paraštėmis, nes jeigu iš tiesų, kaip rašė, būtų skaičiusi blogą, tai klausimai apie vaikų turėjimą nekiltų.
Vaiko kambariui aš tada parašiau straipsnį, jį portalas apkaišė labai dailiomis
nuotraukomis, nukopijuotomis iš kitų blogų. Kai aš redaktorės užklausiau, ar tų
nuotraukų autoriai bent yra informuoti apie tai, kad jų nuotraukos ten sudėtos,
redaktorė nugrimzdo į mirtiną tylą ir iš ten nebeišniro.
- Tavo Vaikas pirmą kartą man parašė pernai pavasarį; paprašė pagaminti ir nufotografuoti kažką velykiško, vaikiško ir saldaus. Aš tada jiems prikepiau kiškių, nusiunčiau nuotraukas, redakcija į tai net nesureagavo. Nei mur-mur. Po kelių savaičių tylos aš pati jiems pradėjau barškinti į duris ir klausinėti, ar geri tie kiškiai, gal kas negerai. Redakcija burbtelėjo tik tiek, kad jiems tų kiškių nebereikia; jie nusprendė velykinį žurnalo numerį daryti be maisto. Tiek tos bėdos – aš kiškių nuotraukas sudėjau į savo blogą, sausainius mano vaikai sukirto; jokio nuostolio.
Prieš porą savaičių vėl gavau saldų laiškelį iš Tavo Vaiko redakcijos. Man
parašė Eglė; gyrė, kaip viskas mano bloge fantastiška ir dieviška, kokia ji
uoli sekėja ir fanė, ir kaip ji norėtų šį bei tą iš mano blogo į savo žurnalą
perpompuoti. Eglė jau išsirinko vieną įrašą, kurį norėtų nusikopijuoti, ir man
į facebook’ą jau siunčia nuorodą. Atsidarau nuorodą – ten velykinis įrašas,
kurį pernai paruošiau žurnalui “Debesys”. Aš Eglei rašau, kad gal ji
nepastebėjo, jog tas metų senumo įrašas jau buvo publikuotas kitame žurnale. Ar
Tavo Vaikas norės dubliuotis? Eglė rašo: “ok, labai skirtingi zurnalai ir
erdves nieko tokio, nes tie zuikiai nerealus :))”. Kokie zuikiai? Tame įraše,
kurio ji prašo, nėra jokių zuikių. Pasirodo, Eglė susipainiojo – ji nori ne
Velykų stalo, o zuikių sausainių nuotraukų. Tų pačių zuikių, kurių ji pernai
nenorėjo. Dabar Eglė zuikių nori, bet prieš man parašydama nepasivargino
perskaityti prie tų zuikių parašytą tekstą. Nes jeigu būtu perskaičiusi, tai
žinotų, kad ten aš nedviprasmiškai pasisakiau apie jų žurnalą. Štai jums ir
uoli blogo sekėja bei ištikima fanė. Aš Eglei zuikių nuotraukų antrą kartą jau
nebesiunčiau. Patariau jų paieškoti savo kompiuteryje – tikriausiai guli kažkur
giliai užsimetę. Dar paprašiau, kad Tavo Vaikas mano blogą išbrauktų iš skylių
kamšymui skirto sąrašo ir daugiau į mane panašiais klausimais nebesikreiptų.
3) Akiplėšos ir vagys. Į šią kategoriją sukrenta visi tie atvejai, kai blogeriai visai netyčia savo nuotraukas arba ištisus įrašus su receptais randa kituose tinklapiuose, arba juos pamato Maksimos reklaminiuose stenduose, arba Lietuvos Ryte, arba kur kitur. Nuotraukos ir įrašai būna tiesiog nukopijuojami, neatsiklausus, nepaprašius ir nepadėkojus. Tokius tipus prirėmus prie sienos, vogtas turinys geriausiu atveju būna pašalinamas, bet dažniausiai blogeris prieš tai būna nemenkai apdergiamas, atseit ieško to, ko nepametęs; internetas – vieša vieta, kas ką nori, tą daro. Aš pati su tokiais akiplėšiško vagimo atvejais nesusidūriau, todėl konkrečių pavyzdžių neturiu, bet apie visokius vaginėjimus esu pakankamai prisiklausiusi iš kitų blogerių. Visų tų išminčių, kurie mano, kad galima paprasčiausiai paimti ir nukniaukti patikusį daiktą, aš nekenčiu visa širdimi. Manau, kad toks akiplėšiškas vaginėjimas yra niekingas ir šlykštus.
Susumuojant darosi aišku, kad blogerių daug kam reikia; žurnalams ir portalams, knygų ir reklaminių lankstinukų leidėjams. Daug kas nori mūsų nuotraukų ir receptų; retkarčiais dar paprašo ir kažką parašyti. Aš iki šiol pakankamai dosniai dalinau ir receptus, ir nuotraukas; daugmaž visiems, kas paprašydavo. Galvojau – negi gaila; juk tai abibusė nauda. Žurnalas publikuoja straipsnį ir tuo pačiu pareklamuoja mano blogą, man parūpina daugiau skaitytojų. Bet ilgiau pamąsčiusi, o taip pat pasiklausiusi kitų blogerių nuomonių apie panašius atvejus, aš supratau, kad dažnai iš tokio taip vadinamo abipusio bendradarbiavimo niekam nėra jokios naudos, nes dauguma tokių bendradarbiavimų yra gryniausias falšas. Tie, kurie prašo mano nuotraukų ar receptų, mano blogo dažniausiai nėra skaitę ir jo niekada neskaitys. Jie man parašė, nes google paieška jiems išmetė nuorodą į Vaikus ir vanilę. Jie atsivertė tinklapį, akimis permetė nuotraukas, pagalvojo, kad tiks, susirado mano kontaktus ir parašė falšo pilną laiškelį. Tokiems portalams ir žurnalams nesvarbu, ar juos pačius kas nors skaitys; antraip į savo puslapius jie nekištų kažkokių senų, iš kitur perspausdintų įrašų, prieš tai juos apkaišę pusėtinomis nuotraukomis, ir tokio makalo savo leidinyje nepublikuotų.
Na o ko iš tokių bendradarbiavimų tikisi blogeris? Aš nemanau, kad už savo įrašus blogeriai nori dosnių honorarų ar kitokio daiktinio atlygio. Vargu ar yra tokių, kurie naiviai tikisi vieną gražią dieną iš savo blogo susikrauti turtus. Bet aš tikrai žinau, kad visi iki vieno internete rašantys tinklaraštininkai nori, kad juos skaitytų. Aš noriu, kad mano blogą skaitytų. Aš noriu fanų, ištikimų sekėjų, kurie žino, kiek aš turiu vaikų, kokie jų vardai, ir kuo jie užsiima. Aš noriu bendrauti su tais žurnalų redaktoriais, kurie, prieš prašydami leidimo nukopijuoti mano nuotrauką, bent jau nepatingi perskaityti tai, ką prie tos nuotraukos aš parašiau.
Ačiū, kad skaitėte.
Aušra
P.S. Kadangi užėjo kalba apie Velykas ir vaikus, tai įdedu velykinį, vaikišką ir saldų receptą. Šie keksiukai bus labai citrininiai. Aš daug citrinos žievelės įtarkavau į tešlą, o įdaras tai išvis - vienos citrinos. Mes citrininius kepinius mėgstam, tai mums labai patiko. Bet citrinų šiame recepte galite drąsiai sumažinti. Galima daryti keksiukus be įdaro; arba vietoje citrinos žievelės į tešlą galima dėti vanilės esenciją; vaniliniai keksiukai su braškių kremu bus labai skanu.
Citrininiai keksiukai su citrininiu įdaru ir braškiniu kremu
Pagal receptus iš šių šaltinių:
Thomas Keller | Ad Hock At Home
Good Thymes and Good Food
Vintage Trinkets
Keksiukai:
3 stiklinės* miltų
2 šaukšteliai kepimo miltelių
½ šaukštelio valgomosios sodos
170 g sviesto, kambario temperatūros
2 ¾ stiklinės cukraus
1 šaukštelis citrinų esencijos
2 šaukšteliai tarkuotos citrinų žievelės
1 ¼ stiklinės pieno arba pasukų
6 kiaušinių tryniai
*1 stiklinė = 236 ml
Orkaitę įkaitinti iki 175oC. Keksiukų formeles iškloti popierėliais.
Kartu persijoti miltus, kepimo miltelius, sodą ir druską.
Į mikserio dubenį suberti cukrų ir tarkuotą citrinų žievelę, pertrinti prištais, kol gerai išsimaišys. Į cukrų sudėti sviestą, išmaišyti ir sukti kol masė taps puri, maždaug 5 minutes. Įmaišyti citrinų esenciją. Per tris kartus suberti miltų mišinį, pakaitomis su pienu (arba pasukomis): miltai-pienas-miltai-pienas-miltai.
Į švarų dubenį sudėti kiaušinių baltymus. Plakti mikseriu, kol išputos. Padidinti mikserio greitį. Nenustojant plakti, į baltymus pamažu berti likusį cukrų (1 ¼ stiklinės) ir plaktiiki standžių putų.
Į tešlą įmaišyti trečdalį baltymų masės, paskui sukrėsti likusius baltymus ir atsargiai išmaišyti, kol neliks baltymų ruožų. Tešlą sukrėsti į paruoštas formeles, pripildant maždaug ¾ formelių tūrio, Kepti 18 – 20 minučių, kol medinis krapštukas, įbestas į keksiuko vidurį, liks sausas. Traukti iš orkaitės. Dėti ant grotelių ir palikti, kad pilnai atvėstų.
Įdaras:
1/2 stiklinės citrinų sulčių
100 g sviesto
115 g cukraus
1 kiaušinis
3 kiaušinių tryniai
Vidutinio dydžio puodelyje ant vidutinio karštumo ugnies kaitinti citrinų sultis ir sviestą, kol sviestas ištirps. Dubenėlyje išplakti kiaušinius, kiaušinių trynius ir cukrų. Į kiaušinių masę, pastoviai plakant, plona srovele pilti karštą ctirinų sulčių-sviesto mišinį. Viską perpilti atgal į tą patį puodą, kuriame buvo kaitinamos sultys. Kaitinti ant vidutinio karštumo ugnies, pastoviai plakant, kol masė sutirštės. Nukelti nuo ugnies. Palikti, kad atvėstų.
Kremas:
¼ stiklinės braškių tyrės, šviežios arba šaldytos
115 g sviesto, kambario temperatūros
230 g grietinėlės sūrio, kambario temperatūros
1 šaukštas vanilės esencijos
Žiupsnelis druskos
3 4 stiklinės cukraus pudros
Mikseriu išsukti sviestą ir sūrį iki purumo, maždaug 3 – 4 minutes. Sudėti vanilę, druską ir braškių tyrę. Išmaišyti. Po 1 stiklinę dėti cukraus pudrą, kol kremas taps norimo tirštumo.
Keksiukų formavimas:
Keksiuko viršuje mažu aštriu peiliu išpjauti nedidelę duobutę, ją užpildyti 1 šaukšteliu įdaro; kremą sukrėsti į konditerinį maišelį su antgaliu. Kremą dekoratyviai išspausti ant keksiukų viršaus. Dekoruoti pabarstukais arba popieriniais keksiukų papuošimais.
Keksiuko viršuje mažu aštriu peiliu išpjauti nedidelę duobutę, ją užpildyti 1 šaukšteliu įdaro; kremą sukrėsti į konditerinį maišelį su antgaliu. Kremą dekoratyviai išspausti ant keksiukų viršaus. Dekoruoti pabarstukais arba popieriniais keksiukų papuošimais.
Lemon Cupcakes
with
Lemon Curd Filling and
Strawberry Cream Cheese Frosting
Adapted from these sources:
Thomas Keller | Ad Hock At Home
Good Thymes and Good Food
Vintage Trinkets
Adapted from these sources:
Thomas Keller | Ad Hock At Home
Good Thymes and Good Food
Vintage Trinkets
Cupcakes: 3 cups flour
2 teaspoons baking powder
½ teaspoon salt
12 tablespoons butter, at room temperature
2 3/4 cups sugar
1 teaspoon lemon extract
2 teaspoons lemon zest
1 1/4 cups milk or buttermilk
6 egg whites, at room temperature
Preheat oven to 350 degrees. Line muffin tins with paper liners.
Sift together flour, baking powder and salt into a bowl.
In the bowl of a stand mixer fitted add 1 ½ cups sugar and lemon zest. Rub together with your fingers until sugar is fragrant. Add butter and beat at medium speed to combine. Increase speed to medium-high and beat, scraping down the sides as necessary, until the mixture is pale and thick, about 5 minutes. Beat in lemon extract, then add the dry ingredients in 3 additions, alternating with the milk (or buttermilk) in 2 additions.
Put the egg whites in the clean mixer bowl and whisk on medium speed until the whites begin to foam. Increase the speed to medium-high and slowly add the remaining 1 ¼ cups sugar, then beat on high until the meringue is thick and glossy and holds stiff peaks. Fold one-third of the whites into the batter to lighten it, then fold in the remaining whites.
Scoop out the batter into prepared muffin tins. Bake for 18 – 20 minutes, or until a toothpick inserted in the center of a cupcake comes out clean. Remove the cupcakes from the oven and let cool to room temperature on a cooling rack.
Lemon curd
1/2 cup lemon juice
100 g butter
115 g sugar
1 egg
3 egg yolks
Heat lemon juice and butter in a small saucepan on medium heat until butter has melted. In a small bowl, whisk together sugar, egg and yolks. Pour lemon juice butter mixture gradually into the sugar and eggs mixture. Pour everything back into the saucepan and cook, whisking continuously until mixture becomes thick and glossy. Set aside to cool.
Frosting:
¼ cup strawberry puree, fresh or frozen
4 ounces butter, at room temperature
8 ounces cream cheese, at room temperature
1 tablespoon vanilla extract
Pinch of salt
3 to 4 cups powdered sugar
In the bowl of an electric mixer fitted with the paddle attachment, cream butter and cream cheese until light and fluffy, 3-4 minutes. Add in vanilla and salt and mix. Stir in strawberry puree and beat until combined. Begin adding powdered sugar, 1 cup at a time, until mixture reaches desired consistency. If necessary, chill buttercream before frosting cupcakes.
Assembling:
Cut a small hole in the top of each cupcake; fill the hole with 1 tablespoon of lemon curd.
Pipe a swirl of frosting on the top of each cupcake. Decorate with sprinkles or cupcake toppers.
¼ cup strawberry puree, fresh or frozen
4 ounces butter, at room temperature
8 ounces cream cheese, at room temperature
1 tablespoon vanilla extract
Pinch of salt
3 to 4 cups powdered sugar
In the bowl of an electric mixer fitted with the paddle attachment, cream butter and cream cheese until light and fluffy, 3-4 minutes. Add in vanilla and salt and mix. Stir in strawberry puree and beat until combined. Begin adding powdered sugar, 1 cup at a time, until mixture reaches desired consistency. If necessary, chill buttercream before frosting cupcakes.
Assembling:
Cut a small hole in the top of each cupcake; fill the hole with 1 tablespoon of lemon curd.
Pipe a swirl of frosting on the top of each cupcake. Decorate with sprinkles or cupcake toppers.