Politiškai teisinga ir visapusiškai sveikuoliška bananų duonelė

Neseniai perskaičiau Caroline Grant & Lisa Harper redaguotą knygą “Cassoulet Saved Our Marriage: True Tales of Food, Family and How We Learn to Eat”. Tai dvidešimt aštuonių trumpų rašinių rinkinys, visi skirtingų autorių, bet visi maždaug ta pačia tema – apie maistą, su maistu susijusias tradicijas, tų tradicijų prasmę gyvenime ir apie gyvenimą, maisto fone.

Rašinių autoriai visi iki vieno savo duoną užsidirba rašydami. Visi yra nemenkai nusipelę kulinarinio rašymo srityje, už savo kūrinius visi yra prisiskynę krūvas laurų ir susižėrę daugybę visokiausių apdovanojimų. Dauguma yra parašę knygas, ir ne vien tik maisto ar kulinarine tematika. Autorių įspūdingi pasiekimai glaustai surašyti knygos pabaigoje; kelias ten suminėtas knygas aš pasižymėjau ir ruošiuosi būtinai jas perskaityti. Trumpai sakant, autoriai yra savo amato profesionalai ir virtuozai, o į knygą surinkti jų tekstai tikrai nesumenkina visų jų ankstesnių pasiekimų. Tekstai yra labai geri, o juos skaityti man buvo grynas malonumas.

Labiausiai patikę ir po kelis kartus perskaityti buvo:

Aleksandra Crapanzano “Lobster Lessons” – apie ritualus, ir kaip tie pasikartojantys ritualai, kartais iki komiškumo sustabarėję, nelankstūs, sujungia mūsų gyvenimą į vieną unikalią, prasmingą visumą. Ir apie tai, kaip reikia virti omarus:

  “Stupidly I tried to tell her that she was right, even Jasper White, the great New England Chef, called for cooking lobsters in ocean water. But that was hardly the point. It was, of course, the ritual, in all its effort, that mattered. It set the meal squarely in her history, some ninety years of it by then, and set it apart from other days and other meals”


Phylis Grant “Recipe” – papunkčiui surašyta, kaip gaminamos smidrų salotos su karštomis bulvėmis ir minkštai virtais kiaušiniais marškinėliuose. Gaminant salotas reikia daryti viską taip, kaip parašyta. Antraip receptas nepavyks:

  “ … Fill a large the pot with water, Add handful of salt. Use your hand to swirl the water. Lick your fingers. … Plug your kids into the television. … Lean over the sink to peel potatoes. … Feel tremendous relief that no one in your house has vomited within the past twelve hours. … Knock on wood. … Pick up the camera with your right hand. Secure the phone between your left ear and shoulder. … Embarrass your husband with a vivid description of what you’re going to do to him in bed that night. …Whatever you do don’t sit down. Just keep moving. Make some coffee. Perhaps eat some salty caramels. Remember the salve of cooking. And motherfucking get on it.”


Neal Pollack “Food Fight” – apie su maistu susijusias dogmas ir įvairiausias neurozes, kurios išplitę mūsų modernioje visuomenėje ir dažnai yra peržengę bet kokias logikos ar sveiko proto ribas. 

 “We don’t know how our emotionally overwrought food environment is going to affect our kids. Yes, they should eat their vegetables and avoid processed sugars most if not all of the time. … But as to whether or not our food choices for our children are going to turn them into hipster asshats, self-satisfied suburban patio men, boring automatons, bloated sugar pigs, or strung-out drug addicts: there’s only so much we can control. … One day our kids will be adults, and will make their own lousy choices about food and other things. But they might make a few good choices as well. We won’t deserve the credit for those any more than we’ll deserve the blame for their mistakes.”


Elrena Evans “One Bite at a Time” – apie nevalgius vaikus ir apie jų tėvus, įspraustus į beviltišką akligatvį. Pasakojimas toks nuoširdus, o situacijos tokios pažistamos, kad man net ašarą išspaudė beskaitant.

 “…It’s not going to be easy, for her or for me, navigating this complicated path. But we don’t have to make the entire trip at once. We just have to keep putting one foot in front of the other, and take the struggles as they come, one bite at a time. “


Libby Gruner “Shared Books, Shared Tables” – apie puotas vaikiškose knygose: “The Wind in the Willows”, “The Lion, the Witch and the Wardrobe”, “Alice in Wonderland”, ir apie vakarienes autorės šeimoje, kurios labiau panašios į absurdo teatrą negu į šeimos susibūrimą prie stalo: vienas nevalgo sūrio, kitas grietinės, trečias nevalgo žuvies, o ketvirtas - nieko, kas turi gražias akis.

 “… How it came to this? When did that happen? Why does it no longer seem as purely, simply pleasurable as the Mole finds it to be? … As I lose myself in the tales again, the imaginary feasts of literature revive me. Those fantasy meals are layered and complex, offering sustenance and comfort, promises and warning. So, I realize, are the meals at my table – wherever it is.”


Visos istorijos yra realios, gyvenimiškos, meistriškai parašytos, visos iki vienos vertos perskaityti. Knyga man labai patiko.

Tačiau vienas rašinys išsiskiria iš visų, ir jame gvildenamos problemos aktualumu, ir rašymo stiliumi. Tai Edward Lewine rašinys “Bad and Plenty: Parental Anxiety in an Age of Abundance”. Vien dėl šio apsakymo verta pirkti knygą. Aš jį perskaičiau jau gal penkiolika kartų, o Edward Lewine knyga “Death and the Sun” jau užsakyta ir keliauja paštu.

Rašinys apie pradinukus, jų tėvus, ir tų tėvų pastangas demonstruoti savo gyvenimo būdą, brukti visam pasauliui savo nuomonę apie sveikatingumą ir šiaip postringauti apie sveiką, teisingą maitinimą, nors nei tos nuomonės, nei postringavimai niekam nėra įdomūs. Kai pirmą kartą skaičiau, iškart pagalvojau, kad rašoma apie mano vaiko mokyklą. Ne bendrąja, bet tiesiogine prasme. Aš buvau tikra, kad pasakojimas yra apie Itakos Belle Sherman Elementary ir apie tėvelius, susibūrusius į mūsų mokyklos tėvų komitetą. Mr. Lewine straipsnyje mini Niujorko valstijos švietimo sistemą, Cornell universitetą, taikomosios ekonomikos fakultetą ir Itakoje gyvenančios Cornell profesūros pavardes. Lewine citavo tėvelių komiteto narių e-mailus, kurie beveik žodis žodin buvo identiški tiems platinamiems mūsų mokykloje; ir sveikos gyvensenos komitetas (Welness Committee) pas mus buvo įsteigtas, ir jame buvo viena tokia motušė, kuri viešai siūlė panaikinti gimtadienio tortų nešimo į mokyklą tradiciją, o vietoje tikro torto ji siūlė nulipdyti tortą iš plastilino. Aš tada, per daug neparinkdinėdama žodžių, tiesiai šviesiai pasakiau, ką aš apie tą jos idėją galvoju, ir nuo tada esu užsitraukusi tos motušės nemalonę, jau kokie penkeri metai.

Mr. Lewine gyvena ne Itakoje, o Brukline. Jo rašinys tik užakcentuoja tą faktą, kad su vaikų maitinimu susiję idiotizmai yra visuotinai išplitę ir daugmaž identiški, tiek Itakoje, tiek Niujorke, ir tikriausiai bet kuriame kitame pasaulio krašte. Kiekvieną kartą, kai itelektualių Itakos mamyčių ratelyje užeina kalba apie leliukų arba pradinukų maistelius, košytes, pietukus ir daržovytes, man knieti prabilti Edward Lewine sakiniais. Man buvo be galo malonu skaityti šį rašinį, dėl daugelio priežasčių, bet svarbiausia todėl, kad šios auksinės mintys buvo garsiai ir plačiai paviešintos. Man ne kartą kilo ranka atšviesti šį straipsnį ir išsiuntinėti kelioms pažįstamoms šeimoms, kaip auklėjamą priemonę.

Ačiū, kad skaitėte.

Aušra

“The PTA at my children’s school is run with the kind of ferocious zeal the Bolsheviks showed when they took over Russia. I mean this in a good way. Killing the Czar and annexing his Empire are feats no less terrifying than trying to protect and preserve a small elementary school in the New York Public Education system. … Still, there are downsides to life under PTA rule. Meetings come to mind, but then I rarely attend them, so while I am sure they are tedious, I can’t say they much affect me. E-mails are another thing. If there’s one thing the panjandrums of our PTA really enjoy, it’s a good threaded e-mail discussion. E-mails arrive in small flocks from the school. Class parents send them, the PTA administration is not shy about them, and then there are the sundry PTA committee e-mails. Lenin would have approved.”

“… I can tell you that more often than not, these e-mails are met with total silence from parents. An outbreak of lice, the theft of forty laptops from the computer lab, overcrowding, budget cuts – they won’t get much attention. But if you want a response to a Class Parent e-mail, if you want a big, messy, emotional response, just bring up one topic: food.”

“…Few of us would ever send out an e-mail boasting that we are richer, classier, or better parents than our neighbors. But food is a convenient and deceptively neutral way to get across some of those ideas to other people, a kind of shorthand that allows parents to compete without appearing to do so. Food is also a narrative many of us tell ourselves to make us feel better about being parents. As long as we are feeding our children well, we reason, it doesn’t matter so much if we let them watch television because we’re too tired to play with them, or we miss their school play because we’re working. Parents put a great deal of pressure on themselves these days, and stocking the kitchen with whole-grain, organic, free-range, grape-juice-sweetened goodness gives harried moms and dads an excuse to slack off in all the other parental areas they are supposed to be excelling in and clearly aren’t.”

                                                                                                Edward Lewine

Edward Lewine bananų duonelė iš pilnagrūdžių miltų

Duonelės tekstūra ir išvaizda panaši į įprastinio bananinio kekso, bet nuo pilnagrūdžių miltų jos skonis labiau primena būtent duonos skonį, ne pyrago ir ne kekso. Skonis geras. Man patiko. Kitą kartą aš dar įdėsiu graikinių riešutų.

¼ stiklinės* neutralaus skonio aliejaus (sojų, rapsų, t.t.)
½ stiklinės medaus
2 šaukštai obuolių tyrės
2 kiaušiniai
1 stiklinė sutrintų prinokusių banana
1 šaukštelis vanilės esencijos
1 ¾ stiklinės pilnagrūdžių kvietinių miltų
½ šaukštelio druskos
1 šaukštelis valgomosios sodos
¼ stiklinės karšto vandens

*1 stiklinė = 236 ml

Orkaitę įkaitinti iki 165oC.

Sviestu ištepti stačiakampę 13 x 23 cm kekso formą.

Dideliame dubenyje išplakti aliejų, medų ir obuolių tyrę. Įmaišyti kiaušinius. Sudėti bananus, vanilę. Tiesiai į tešlą persijoti miltus ir druską. Į karštą vandenį suberti soda, išmaišyti ir sudėti į tešlą. Viską gerai išmaišyti.

Tešlą sukrėsti į paruoštą formą. Išlyginti paviršių. Kepti 55 – 60 minučių, kol į kekso centrą įkištas medinis dantų krapštukas liks sausas. Traukti iš orkaitės. Palaukti 20 minučių. Keksą apversti ant grotelių. Į stalą tiekti šiltą arba kambario temperatūros.

Edward Lewine’s Whole Grain Banana Bread

¼ cup vegetable oil
½ cup honey
2 tablespoons applesauce
2 eggs
1 cup mashed ripe banana
1 teaspoon vanilla extract
1 ¾ cups whole wheat flour
½ teaspoon salt
1 teaspoon baking soda
¼ cup hot water


Preheat oven to 325oF.

Butter 9 x 5-inch loaf pan.

In a large bowl, beat together oil, honey, and applesauce. Add eggs and mix well. Stir in bananas and vanilla, then sift in flour and salt. Add baking soda to hot water and mix well. Add to the batter and stir.

Spread the batter into prepared pan. Bake for 55 – 60 minutes, until a toothpick inserted in the center comes out clean. Cool for 20 minutes. Invert onto a cooling rack. Serve warm or at room temperature.