Olimpinių nuotaikų fone – įrašas
sportine tematika, ir atitinkamas receptas.
Kai mokiausi vidurinėje mokykloje, aš negalėjau pakęsti fizinio lavinimo pamokų. Aš gerai nežaidžiau krepšinio, greitai nebėgiojau ir negalėjau toli numesti kamuoliuko. Nesibaigiantys normatyvai ir išvis bet koks sportavimas man buvo nepakeliamas jungas, o apie Kauno 43-ios vidurinės (vėliau tapusios Varpo gimnazija) fizinio lavinimo mokytojus man liko patys nykiausi prisiminimai. Todėl mokykloje aš beveik nesportavau.
Kai pradėjau mokytis VDU, mano požiūris į sportavimą iš esmės pasikeitė. Universitete fizinio lavinimo pamokų nebuvo, bet užtai mums buvo leista laisvai naudotis KKI treniruoklių sale, kuri buvo atidaryta nuo ankstyvo ryto iki 23:00 val. Aš į treniruoklių sale pradėjau vaikščioti po 2 – 3 kartus per savaitę. Vėlai vakare, po visų paskaitų ir po visų laboratorinių užsiėmimų aš eidavau į Halę. Turėjau specialiai man sudarytą pratimų programą. Aš visa dieną laukdavo vakaro ir mano mankštos ritualo: persirengimo kambario, treniruoklių žvangesio, visus raumenis sušildančios mankštos ir naktinio pasivaikščiojimo Vydūno alėja namo. Bebaiginėjant 4-ą kursą aš į sale eidavau kasdien, kiekvieną vakarą. O kiekvieną rytą nubėgdavau krosą, nuo namų iki Ąžuolyno Stumbro ir atgal. Šeštadieniais ir sekmadieniais bėgdavau toliau. Žiemą vasarą. Po šiai dienai.
Aš niekada gyvenime nedalyvavau jokiose lenktynėse; kelis kartus bėgau labdariniuose 5 km ir 10 km bėgimuose, bet tikrai žinau, kad niekada nebėgsiu nei maratono, nei jokio pusmaratonio. Aš niekada nežaidžiau jokio komandinio sporto, nors paskutiniu metu vis dažniau pagalvoju, kad norėčiau pradėti irkluoti. Aš niekada nesiekiau jokio rezultato, niekada nebėgau laikui ir nesiplėšiau tiek, kad pradėtų skaudėti sąnarius, raumenis ar ką kitą. Bet sportuoju kasdien. Kitaip jau net nebeįsivaizduoju.
Mano vaikai irgi abu sportuoja. Nuo mažumės ir daug. O ką kito veikti? Kai vaikai įsijungia į sportą, visas šeimos gyvenimas automatiškai pradeda suktis treniruočių ir rungtynių grafiku. Namuose pradeda augti kalnai visokiausio sportinio inverntoriaus; iš pradžių užpildomos visos rūsio ir garažo kertės; paskui inventorius pradeda plisti į kambarius, po lovom, prie lovų, į drabužių spintas, po stalu ir prie stalo. Mes jau esame pasiekę tokią stadiją, kai sportinės aprangos skalbiama daug daugiau, negu šiaip drabužių, o beisbolo pirštinės ir kepuraitės, kibirai su kamuliuokais, beisbolo lazdos, ledo ritulio lazdos, treniruokliai, šalmai, bateliai ir pačiūžos, kelių metrų ilgio sportiniai krepšiai užima kiekvieną laisvą kertelę ir yra arba džiovinami, arba paruošti rytdienai, arba valomi, arba padėti skalbti. Didžioji dalis mūsų šeimos laisvalaikio: vakarai, savaitgaliai, atostogos, vasaros ir žiemos, praleidžiama sporto aikštelėse, salėse arba čiuožykloje. Pagal rungtynių tvarkaraščius deriname šeimos keliones. Didžioji dalis mūsų šeimos pažinčių ir draugysčių sukasi sportuojančių vaikų šeimų rate. Štai taip, nuo visiško ir absoliutaus nesportavimo jaunystėje, aš, sulaukusi brandaus amžiaus, esu gana stipriai pasinėrusi į sportą; tik pakaušis kyšo.
Ankščiau visiems mėgdavau garsiai ir užtikrintai aiškinti, kad mano vaikai niekada nebus profesionalūs sportininkai. “Tik per mano lavoną” – mėgdavau dramatiškai sakyti savo sutuoktiniui, kai kalba užeidavo apie kosminių sportinių aukštumų pasiekusius devyniolikmečius, kuriuos tiesiai po vidurinės užverbuodavo profesionalų komandos. Bet tai buvo prieš kelis metus, kai Jonas buvo tik pradėjęs žaisti beisbolą. Julius dar išvis nesportavo. Kuo toliau, tuo Jonui sekėsi geriau. Greitai pradėjo sektis taip gerai, kad jis pradėjo žaisti su dviem – trim metais vyresniais vaikais, dvejose komandose iš karto. Juliui sekasi nei kiek ne prasčiau. Nors jam dar tik pati pradžia, aš jau iškart žinau, kad jis labai gerai žais beisbolą. Aš įtariu, kad jis labai gerai žais ir ledo ritulį. Aš matau, kiek daug jiems abiems reiškia sportas: sugebėjimas kažką daryti labai gerai, savo vertės pajautimas, pasitikėjimas, draugų ratas, komanda, disciplina ir svaiginančios, euforinės pergalės. Aš jau seniai nebevartoju posakio “tik per mano lavoną”, kai užeina kalba apie profesinę sportinę karjerą. Aš Jonui sakau, kad svarbiausia gyvenime yra daryti tai, kas atneša džiaugsmą. Jeigu Jonui arba Juliui tai bus sportas – tebūnie.
Kai mokiausi vidurinėje mokykloje, aš negalėjau pakęsti fizinio lavinimo pamokų. Aš gerai nežaidžiau krepšinio, greitai nebėgiojau ir negalėjau toli numesti kamuoliuko. Nesibaigiantys normatyvai ir išvis bet koks sportavimas man buvo nepakeliamas jungas, o apie Kauno 43-ios vidurinės (vėliau tapusios Varpo gimnazija) fizinio lavinimo mokytojus man liko patys nykiausi prisiminimai. Todėl mokykloje aš beveik nesportavau.
Kai pradėjau mokytis VDU, mano požiūris į sportavimą iš esmės pasikeitė. Universitete fizinio lavinimo pamokų nebuvo, bet užtai mums buvo leista laisvai naudotis KKI treniruoklių sale, kuri buvo atidaryta nuo ankstyvo ryto iki 23:00 val. Aš į treniruoklių sale pradėjau vaikščioti po 2 – 3 kartus per savaitę. Vėlai vakare, po visų paskaitų ir po visų laboratorinių užsiėmimų aš eidavau į Halę. Turėjau specialiai man sudarytą pratimų programą. Aš visa dieną laukdavo vakaro ir mano mankštos ritualo: persirengimo kambario, treniruoklių žvangesio, visus raumenis sušildančios mankštos ir naktinio pasivaikščiojimo Vydūno alėja namo. Bebaiginėjant 4-ą kursą aš į sale eidavau kasdien, kiekvieną vakarą. O kiekvieną rytą nubėgdavau krosą, nuo namų iki Ąžuolyno Stumbro ir atgal. Šeštadieniais ir sekmadieniais bėgdavau toliau. Žiemą vasarą. Po šiai dienai.
Aš niekada gyvenime nedalyvavau jokiose lenktynėse; kelis kartus bėgau labdariniuose 5 km ir 10 km bėgimuose, bet tikrai žinau, kad niekada nebėgsiu nei maratono, nei jokio pusmaratonio. Aš niekada nežaidžiau jokio komandinio sporto, nors paskutiniu metu vis dažniau pagalvoju, kad norėčiau pradėti irkluoti. Aš niekada nesiekiau jokio rezultato, niekada nebėgau laikui ir nesiplėšiau tiek, kad pradėtų skaudėti sąnarius, raumenis ar ką kitą. Bet sportuoju kasdien. Kitaip jau net nebeįsivaizduoju.
Mano vaikai irgi abu sportuoja. Nuo mažumės ir daug. O ką kito veikti? Kai vaikai įsijungia į sportą, visas šeimos gyvenimas automatiškai pradeda suktis treniruočių ir rungtynių grafiku. Namuose pradeda augti kalnai visokiausio sportinio inverntoriaus; iš pradžių užpildomos visos rūsio ir garažo kertės; paskui inventorius pradeda plisti į kambarius, po lovom, prie lovų, į drabužių spintas, po stalu ir prie stalo. Mes jau esame pasiekę tokią stadiją, kai sportinės aprangos skalbiama daug daugiau, negu šiaip drabužių, o beisbolo pirštinės ir kepuraitės, kibirai su kamuliuokais, beisbolo lazdos, ledo ritulio lazdos, treniruokliai, šalmai, bateliai ir pačiūžos, kelių metrų ilgio sportiniai krepšiai užima kiekvieną laisvą kertelę ir yra arba džiovinami, arba paruošti rytdienai, arba valomi, arba padėti skalbti. Didžioji dalis mūsų šeimos laisvalaikio: vakarai, savaitgaliai, atostogos, vasaros ir žiemos, praleidžiama sporto aikštelėse, salėse arba čiuožykloje. Pagal rungtynių tvarkaraščius deriname šeimos keliones. Didžioji dalis mūsų šeimos pažinčių ir draugysčių sukasi sportuojančių vaikų šeimų rate. Štai taip, nuo visiško ir absoliutaus nesportavimo jaunystėje, aš, sulaukusi brandaus amžiaus, esu gana stipriai pasinėrusi į sportą; tik pakaušis kyšo.
Ankščiau visiems mėgdavau garsiai ir užtikrintai aiškinti, kad mano vaikai niekada nebus profesionalūs sportininkai. “Tik per mano lavoną” – mėgdavau dramatiškai sakyti savo sutuoktiniui, kai kalba užeidavo apie kosminių sportinių aukštumų pasiekusius devyniolikmečius, kuriuos tiesiai po vidurinės užverbuodavo profesionalų komandos. Bet tai buvo prieš kelis metus, kai Jonas buvo tik pradėjęs žaisti beisbolą. Julius dar išvis nesportavo. Kuo toliau, tuo Jonui sekėsi geriau. Greitai pradėjo sektis taip gerai, kad jis pradėjo žaisti su dviem – trim metais vyresniais vaikais, dvejose komandose iš karto. Juliui sekasi nei kiek ne prasčiau. Nors jam dar tik pati pradžia, aš jau iškart žinau, kad jis labai gerai žais beisbolą. Aš įtariu, kad jis labai gerai žais ir ledo ritulį. Aš matau, kiek daug jiems abiems reiškia sportas: sugebėjimas kažką daryti labai gerai, savo vertės pajautimas, pasitikėjimas, draugų ratas, komanda, disciplina ir svaiginančios, euforinės pergalės. Aš jau seniai nebevartoju posakio “tik per mano lavoną”, kai užeina kalba apie profesinę sportinę karjerą. Aš Jonui sakau, kad svarbiausia gyvenime yra daryti tai, kas atneša džiaugsmą. Jeigu Jonui arba Juliui tai bus sportas – tebūnie.
Aušra
Nekepti riešutiniai batonėliai
Pagal receptą iš Savory Simple
2/3 stiklinės kokosų drožlių, saldintų arba nesaldintų
2 stiklinės nesūdytų anakardžių
1 stiklinė datulių, be kauliukų
1/4 šaukštelio malto cinamono
1/8 šaukštelio jūros druskos
1/4 stiklinės plius 2 šaukštai kokosų sviesto
1 šaukštas kokosų aliejaus
Orkaitę įkaitinti iki 175oC.
Kokosų drožles plonu sluoksniu paskleisti ant plačios kepimo skardos. Kepti 3 minutes. Gerai išmaišyti ir kepti dar porą minučių, kol lengvai apskrus. Traukti iš orkaitės. Išimti iš skardos. Palikti, kol prireiks.
Toje pačioje skardoje lengvai apskrudinti anakardžius, maždaug 5 minutes, kol pakvips. Traukti iš orkaitės.
Kokosų drožles, anakardžius, datules, cinamoną ir druską suberti į virtuvinį kombainą ir sukti, kol mišinys taps panašus į rupius trupinius. Sudėti kokosų sviestą, ½ šaukšto kokosų aliejaus ir sukti, kol mišinys sušoks į vientisą masę. Jeigu mišinys atrodo per sausas, įdėti dar ½ šaukšto kokosų aliejaus ir vėl pamalti, kol išsimaišys.
Kvadratinę 20 x 20 cm (arba panašaus dydžio stačiakampę) kepimo formą iškloti sviestiniu popieriumi, paliekant ilgesnius už formos kraštų išlendančius popieriaus galus. Popierių keliose vietos patepti kokosų aliejumi, kad jis geriau priliptų prie formos dugno. Riešutų mišinį sukrėsti į paruoštą formą ir mentele įspausti į tolygų sluoksnį. Dėti vienai valandai į šaldiklį. Sukietėjusią masę traukti iš šaldiklio. Prilaikant už popieriaus išimti iš formos ir dėti ant pjaustymo lentos, supjaustyti į 8 batonėlius. Kiekvieną batonėlį įsukti į sviestinį popierių. Laikyti sandariai uždarytame inde, šaldytuve arba šaldiklyje.
2/3 cups shredded coconut sweetened or unsweetened
2 cups unsalted cashews
1 cup dates, pitted
1/4 teaspoon ground cinnamon
1/8 teaspoon sea salt
1/4 cup plus 2 tablespoons coconut butter
1 tablespoon coconut oil
Preheat the oven to 350° F.
Spread the coconut evenly across a baking sheet and toast in the oven for 3 minutes. Stir well and then cook for another 2 minutes, or until golden and fragrant.
Set the toasted coconut aside and use the same baking sheet to toast the cashews for an additional 5 minutes, or until fragrant.
Add the coconut, cashews, dates, cinnamon, and salt into a food processor.
Pulse the ingredients until they’re crumb-sized.
Add the coconut butter and 1/2 tablespoon coconut oil to the food processor and continue pulsing until the mixture begins to clump. If it seems dry, add another 1/2 tablespoon of coconut oil. Line an 8 x 8-inch brownie pan with parchment paper, allowing two sides to hang over the side of the pan. Dab a bit of coconut oil on the brownie pan to help the parchment stick to the two sides. Press the mixture into the pan, flatten evenly with a spatula. Freeze the mixture for 1 hour, slice the bars into 8 pieces. Wrap bars individually in parchment and store in the refrigerator or freezer.
