Duona užima ypatingai svarbią vietą lietuvio gyvenime. Šią neginčytiną tiesą supratau jau seniai seniai, dar gyvendama Lietuvoje, kur kiekvienas žmogus, be jokių išimčių, turėjo labai tvirtą nuomonę apie duoną. Lietuvoje visi turėjo mėgiamas ir nemėgiamas duonos rūšis, kepyklas, pavadinimus ir taip toliau. Man išvykus gyventi svetur, įrodymų apie lietuviškąjį duonos kultą prisirinkau dar daugiau. Toli nuo gimtinės gyvenantys tautiečiai nepaliaudami ieškodavo būdų, kaip bet kokia kaina gauti LIETUVIŠKOS duonos. Lietuvių susibūrimuose neišvengiamai būdavo užvedama kalba apie duoną, negailint pačių nuostabiausių epitetų lietuviškai juodai duonai, ir dosniai atseikėjant daug nuožmiausios kritikos baisiąjai ir niekam tikusiai amerikietiškąjai.
Gyvendama
užsienyje pastebėjau dar vieną tautiečiams
būdingą savybę (ryšium su duona): jeigu lietuviai nesugeba rasti būdų, kaip įsigyti tikros lietuviškos duonos, jie su nepaprastu
užsidegimu imasi tą duoną kepti patys, negailėdami tam nei laiko, nei pastangų. Iš pradžių ilgai ieškoma gero ruginio raugo; jo pagaliau suradus, ilgai bandoma atidirbti
ir ištobulinti duonos kepimo metodiką, manipuliuojant miltų rūšimis, kildinimo
protokolais, priedais, kepimo tmperatūromis
ir dar mažiausiai dešimčia faktorių. Jeigu raugas pasirodo esąs niekam
tikęs, lietuviui nieko nereiškia per savaitę ar dvi pasigaminti savo nuosavo raugo,
o jo pasigaminus vėl iš naujo pradėti duonos kepimo proceso optimizavimą.
Kruopščiai ir nepalaužiamai lietuvis stengiasi iškepti tobulą duoną, nes be tos
tikrosios duonos nebus laimės ir ramybės gyvenime. Taip yra. Mačiau savomis
akimis. Taip pat skaičiau daug lietuviškų blogų, kuriuose keptos, aprašinėtos,
girtos ir peiktos pačios įvairiausios duonos ir duonelės. Tikriausiai
kiekvienas save gerbiantis maisto blogeris-lietuvis yra rašęs apie duoną (ar
yra ir tokių kaip aš
- nerašiusių?).
Dabar
aš jums pasakysiu dar vieną svarbų faktą –
aš esu visiškai abejinga duonai. Gyvendama Lietuvoje, ir dar trumpai Prancūzijoje, aš nepritapau nei prie juodos
lietuviškos duonos, nei prie prancūziškų bagetų visuotino garbinimo. Dėl manęs
tiek vieno, tiek kito galėtų ir nebūti. Turbūt nepasigesčiau. Aš duonos
nesapnuoju, apie ją negalvoju, nesuku galvos dėl raugo ir tobulo recepto. O
kokiame nors bloge eilinį kartą užtikusi detalų įrašą apie kokią nors
nepaprastą duonelę, aš dažniausiai tik pažiopsau į nuotraukas, o į receptą
nesigilinu, nes žinau, kad tikrai neprireiks.
Bet
gyvenime daug kas keičiasi, ir štai
vieną gražią dieną mano požiūris į duonos kepimą ėmė ir iš pagrindų pasikeitė. O
buvo taip: visiems gerai pažistama mano
draugė Jūratė nei iš šio, nei iš to užvedė kalbą apie duoną. Nieko nuostabaus –
visi lietuviai (išskyrus mane) kalba apie duoną. Jūratė gyrėsi, kad pagaliau surado tą
TIKRĄJĮ, tą vienintelį ir nepakartojamą duonos receptą, kuris pakeitė jos
gyvenimą ir visiems laikams užbaigė iki šiol bevaises tikrosios tiesos
paieškas. Valio! Aš jai nesakau, kad man recepto ji gali ir nepasakoti, nes
aš vistiek tos duonos tikrai nekepsiu. Jūtatė to nežino, todėl ji man iškart puola pasakoti receptą. Aš klausau,
bet man pro vieną ausį įeina, o pro kitą išeina, kaip visiškai neaktuali
medžiaga. Taigi, pokalbis vyksta taip daugmaž viena kryptimi: Jūratė man dėsto receptą,
o aš linkčioju. Vidury to pokalbio Jūratė lyg tarp kitko pamini, kad tą patį
receptą ji labai sėkmingai pritaikė picai. Ir štai nuo to
lemtingo momento situacija iš pagrindų pasikeitė. Matot, jeigu be duonos aš
galiu kuo ramiausiai sau gyventi, tai be picos aš negaliu. Aš be galo ir be
krašto mėgstu gerą picą. Man nieko nereiškia pavažiuoti 30 ar 50 mylių iki geros picerijos. Kokiame nors mandrame itališkame restorane aš
garantuotai užsisakysiu picą. Aš esu
išbandžiusi daugybę picos tešlos receptų, perskaičiusi masę literatūros ta
tema, ir esu iškepusi kalnus labai prastos ir labai geros picos. Aš jau kuris
laikas rimtai galvoju įsitaisyti akmeninę malkinę krosnį. Taip kad pamišimo čia
tikrai esama. Galbūt net daugiau, negu pas tuos lietuvius su jų duoną.
Taigi,
grįžtu prie recepto. Tas pats receptas tiks ir duonai, ir picai. Jūratė jį man
pakartojo (nes kai pirmą kartą man jį pasakojo, aš gi neklausiau), ir dar mūsų
pokalbiui nepasibaigus aš jau žinojau, kad parėjusi namo iškart užmaišysiu
tešlą. Jūratė man liepė maišyti dvi tešlas – iš vienos kepti picą, o iš kitos
duoną. Todėl maišiau dvi tešlas, kaip buvo liepta, ir iškepiau tris dailias
picas ir vieną dailų kepaliuką absoliučiai tobulos ir nepriekaištingos,
skanios, kvapnios duonos, su traškia plutele, akytu, drėgnu vidumi, kaip iš
paveiksliuko. Tokios duonos toli gražu nenusipirkčiau pirmoje pasitaikiusioje
kepykloje. Štai taip, iš pačio pirmojo pabandymo, be jokių nesėkmių, be nemigo
naktų ir nervų, be kuitimosi su raugais, kildinimais ir minkymais, aš savo
rankomis sukūriau pavyzdinį kepalą. Taip nutiko, nes 1) turiu gerą draugę, kuri
pažadino manyje esantį lietuvišką duonos geną; 2) žemiau surašytas receptas yra neginčytinas ir
tobulas.
Internete
galite daugiau paskaityti, ką apie šį receptą rašo tuntai blogerių. Jį išbandė
ir išgyrė Eglė iš Žaidimų Aikštelės, o galbūt ir kiti lietuviškai rašantys maisto
tinklaraštininkai.
Iškepkit
šitą duoną. Vien tam, kad pasijaustumėte tikrais, talentingais, šio to vertais kepėjais.
Iš orkaitės ištrauktas kepaliukas jums pasitarnaus kaip kompensacija už visus
tuos nesėkmingus bandymus stengiantis iškepti tą tikrąją, vienintelę, puikią,
pasididžiavimo vertą
duoną.
Aušra
P.S.
Beje, pica buvo irgi labai skani. Padas buvo plonas ir pūslėtas. Kraštų plutelė traški, o vidus minkštas ir švelnus. Vienintelė bėda ta, kad mano
orkaitė nėra pakankamai karšta. Todėl pats laikas užsiimti malkinės krosnies
paieškomis.
Neminkyta
New York Times duona
3
stiklinės miltų
¼
šaukštelio sausų tirpių mielių
1
šauštelis druskos
1 + 5/8
puodelio šilto vandens
Miltų
pabarstymui
Į
didelį dubenį persijoti miltus ir druską. Suberti mieles. Supilti vandenį.
Viską gerai išmaišyti. Tešla bus pasišiaušusi ir tokia gana lipni. Dubenį
uždengti maistine plėvele ir palikti kilti kambario temperatūroje 18 – 20
valandų. Iškilusios tešlos paviršius bus akytas, padengtas oro pūslelėmis, o
pati tešla bus lipni ir minkšta. Tešlą išimti iš dubens ant miltuoto paviršiaus.
Kelis kartus ją perlenkti pusiau, neminkant, kad susiformuotų rutulys. Tešlą
perkelti ant pamiltuoto rankšluosčio. Miltais pabarstyti viršų. Uždengti kitu
rankšluosčiu ir palikti maždaug 2 valandoms kambario temperatūroje, kad
pakiltų.
Į
orkaitę įstatyti maždaug 2,5 – 3 L talpos špižinį puodą, arba šiaip puodą storu dugnu, arba keraminį, arba
stiklinį indą SU DANGČIU. Orkaitę (ir
joje esantį puodą) įkaitinti iki 230oC.
Kai tešla pakils, įkaitusį
puodą traukti iš
orkaitės. Tešlą perkelti į puodą, lygiąja puse į apačią. Uždengti karštu
dangčiu. Kepti 30 minučių.
Nuimti dangtį ir kepti dar 15 - 30 minučių, kol viršus gražiai paruduos. Atvėsinti
ant grotelių.
No-Knead Bread from New York Times
3 cups
flour
¼ teaspoon
instant yeast
1 teaspoon
salt
1 + 5/8
cup warm water
Flour
for dusting
In a
large bowl sift together flour and salt. Sprinkle in yeast. Add water. Mix well
until well blended. Dough will be shaggy and sticky. Cover the bowl with
plastic wrap and let it rest for 18 – 20 hours at room temperature. The dough
is ready when its surface is covered with air bubbles. Transfer dough onto
lightly floured work surface. Fold the dough over itself once or twice to form
a ball (do not knead!). Transfer dough onto a floured towel. Sprinkle with some
more flour. Cover with another towel and let it rest for 2 hours at room
temperature.
Place a
2,5 – 3 quart cast iron pot, or Dutch oven , or any other pot with heavy
bottom, or ceramic, or glass dish WITH A LID into oven. Preheat oven (and the
pot) to 450oF.
When
the dough is ready, transfer it into a preheated pot, seam side facing up.
Cover the pot with the hot lid. Bake for 30 minutes. Remove the lid. Bake for
another 15 - 30 minutes, until top turns deep golden brown. Remove from oven. Cool
on cooling rack.