Beveik pabaigiau skaityti Jenny Rosenstrach knygą “Dinner: A Love Story”. Seniai apie šią knygą girdėjau, skaičiau daug gerų atsiliepimų, bet vis neprisiruošdavau paskaityti. Iš trumpų aprašymų ir iš Jenny blog’o man susidarė visiškai klaidingas įspūdis, kad knygoje bus tik visokie praktiniai patarimai tiems žmonėms, kurie patys niekada negamina namuose, bet norėtų gaminti. Man namuose gamintos vakarienės ne naujiena; paskaičiavus per metus aš tikriausiai pagaminu mažiausiai 350 vakarienių; o kur dar pusryčiai ir pietūs savaitgaliais; vienu žodžiu, knygoje nesitikėjau rasti nieko naujo ar naudingo. Bet amazon.com man primygtinai bruko šitą knygą; ji nepajudinamai jau kelintas mėnuo buvo pačiame amazon’o rekomendacijų sąrašo viršuje. Taip kad nutariau aš ją bent pavartyti.
Pasirodo, amazon man šitą knygą rekomendavo ne veltui; matyt žinojo, kad knyga parašyta kaip tik man.
Jenny rašo, kad jos knyga yra skirta pirmiausia tiems, kas svajoja apie idiliškas vakarienes šeimos rate ir apie namuose gamintą sveiką, skanų maistą, bet paniškai bijo virtuvės, nedrįsta užsikrauti ant savo pečių šeimos maitinimo atsakomybę, arba iš anksto sielojasi, kad vakarienės nepasiseks, maistas niekam nepatiks, ir visos pastangos bei geriausi norai nueis šuniui ant uodegos. Jenny į savo knygą sudėjo masę padrąsinimų ir gyvenimo patikrintų garantijų apie tai, kad kasdien namuose pagaminti skanią vakarienę yra ne tik kad įmanoma, bet ir visiškai paprasta.
Jenny taip pat tiki, kad knyga pravers tiems, kas dar neturi šeimos ir vaikų ir kas net bijo pagalvoti apie tai, kad vietoje keptų kriaušių su gorgonzola ir su balzaminio acto reduction, vietoje risotto, beouf bourguignon ir osso bucco, šeimoje atsiradus vaikams, vakarienių meniu ims dominuoti vištienos piršteliai, riešutų sviesto sumuštiniai, macaroni & cheese ir visagalis kečupas. Visiems tiems bevaikiams gurmanams Jenny įtikinamai ir su pavyzdžiais įrodo, kad bijoti nėra ko – vaikai gali būti nei kiek ne mažiau imlūs kulinarinėms naujovėms, naujiems skoniams ir jų deriniams, nei kokie nors ypatingai rafinuoti maisto snobai.
Trumpai tariant, knyga yra skirta visiems: mamoms ir tėčiams, dirbantiems ir auginantiems vaikus namuose, daugiavaikėms šeimoms ir bevaikiams viengungiams - visiems tiems, kas širdies gilumoje tvirtai tiki, kad mylimiems žmonėms pagamintas maistas ir valgymo kartu ritualas yra paprasčiausias būdas visiems tuo pat metu susėsti ir pabūti kartu; kartu valgomos vakarienės, kokios prašmatnios ar paprastos jos bebūtų, sugeba sutvirtinti bet kokius santykius ir sušildyti visus namus.
 |
| Jenny Rosenstrach, Dinner: A Love Story: It All Begins At The Family Table |
Man knyga labai patiko. Pirmiausiai todėl, kad buvo labai malonu skaityti apie visus tuos pažįstamus išgyvenimus, pastangas, sėkmes ir nesėkmes, kai gyvenimas bėga laviruojant tarp darbo, vaikų, baimių, abejonių, kaltės jausmo, kad esi neadekvati motina, ir tos visaapimančios euforijos, kai trimetis pilietis pirmą kartą savo gyvenime sušveičia visa lėkštę spagečių su jautienos kukuliais ir paprašo dar. Man buvo ypač smagu sužinoti, kad ne aš vienintelė tokia, kuri gamina keturis vištienos variantus arba septynių rūšių salotas, paranojiškai bijodama, kad svečiamas mano gamintas maistas nepatiks ir jie keliaus namo alkani (psl. 223, “Entertaining, Part 3”). Visi tie su šeimos matinimu susiję idiotizmai, apie kuriuos būtų gėda žmonėms pasakoti, pasirodo, yra nutikę ne tik man, ir buvo sėkmingai praktikuojami ne tik mano vienos šeimoje. Pasirodo, ne tik aš viena krausčiausi iš proto, kai mano vaikas per savaitę suvalgydavo tik ketvirtadalį kriaušės, o visą siūlomą maistą sugebėdavo susikištį už talpių žandų, kaip koks žiurkėnas, kad po to galėtų viską pergalingai išspjauti (psl. 151 “How Not to Loose Your Mind When Cooking for a Picky Eater”). Buvo malonu skaityti apie tai, kad ne aš vienintelė sugebėdavau užmigti bet kokiu paros metu bet kokioje aplinkoje ir bet kokioje pozoje, net stovėdama. Ir dar, man buvo ypač malonu sužinoti, kad, yra daugiau tokių žmonių, kuriems lygiai taip, kaip man, kasdieniniai banalūs šeimos ritualai (pusryčiai su I Carly, vakarienės, šokiai prieš miegą, vaikų maudymas, knygų skaitymas ir t.t.) veikia lygiai taip pat raminančiai, kaip geras burbonas su ledu (psl. 218 “Lazy Parent’s Dark Secret: The Ritual”).
Aš dar nepabaigiau skaityt visos knygos, bet ją vistiek labai visiems rekomenduoju. Jenny rašo taip, kaip yra; visi receptai ir visos situacijos – iš gyvenimo; jos patarimai naudingi ir dažniausiai tokie, kuriuos verta užsirašyti ir magnetu pritvirtinti prie šaldytuvo, kad kasdien bent po kelis kartus juos perskaitytumėte ir įsikaltumėte į galvą (nebent tokius pačius patarimus jūs patys jau seniai visiems dalinate, nes gyvenimas ir jus jau šio to yra išmokęs).
Jeigu turėsite progą , būtinai paskaitykite šią puikią knygą.
Aušra
“This was the way we did it. I do not mean to infer that everyone’s schedules should proceed as outlined above. … What I’d like to come through is that no matter how different and harried family dinner looked during this new baby phase of our lives, it still served the main purpose: It as our day’s deadline. Even when were in a house in the suburbs with two kids under two and the evening hours between six o’clock and eight thirty felt like we were trapped in a high-speed game of playground dodge-ball , even when the girls got a little older and we’d try and fail and try and fail to get them to eat the same dinner as us at the same time, even though each of us would have our share of late nights at the office, and even though we’d regress to our frozen veggie burger nights more often than I care to admit, the ritual of sitting down together at the end of the day remained our default mode, our time to be together. And a decade later, dinner has happened regularly enough for me to feel I’ve stayed true to my vow. “
“What happens if you have a spouse who is unwilling, incapable, or shows absolutely zero interest in cooking dinner for the family? And what if you are like that, too, but somehow the responsibility has fallen squarely on your shoulders anyway, every night, all week long, all year long, with no end in sight until your youngest is safely nestled in her first college dorm room?
I am no relationship expert, but I can tell you that there’s a higher chance that your Dinner: A Love Story will become Dinner: A Simmering Resentment Story. … I have several pieces of advice for readers in this. Because if you think about it, there are so many things beside the actual making of dinner that go into making dinner happen.”
“If someone had just said to me, You know, Jenny, your days will not always look like this. Someday you’ll walk in the door after a productive day at work, and you’ll say hello to your children and they will say hello back. You will change into something comfortable, then cook dinner while your girls keep you company and, on good days, say, “That smells good, Mom. What are you making?” You won’t have to immediately change a diaper, nurse the baby, change the diaper again, dance to “Old King Cole” on your new Music Together CD while attempting to steam broccoli and slice turkey. You won’t have to lap the dinner table to soothe a witching-hour baby while your spouse spoon-feeds your toddler. If someone had just told me that bath time and bedtime wasn’t always going to resemble a scene from Upstairs Downstairs in double time, with Andy and me darting in and out of the girl’s bedrooms, filling water cups and bottles, reading books, searching under the cribs for loveys and pacifiers, nursing, lullabying, changing another diaper, barely even grunting hello as we passed each other in the hallway or headed in opposite directions on the stairway. If someone had told me I wouldn’t always have to wait until nine o’clock to eat my own dinner, after which I immediately wash the dishes and go right to sleep. If someone had just told me that someday I might even miss all this chaos… then I still, in a million years, wouldn’t have believed them.”
“When I have no idea what I’m going to make for dinner, I start caramelizing an onion and then assume a meal will fall into place from there. Because when you cook onion slices over low heat for even just 15 minutes, you know you have the start of something special for dinner. The onions, which get all silky and candy sweet, elevate almost any ordinary meal – whether you stuff them into omelet, sandwich them inside a turkey burger, or heap them on top of pasta pizza or baked potatoes. And most importantly, your home will smell like you know what you’re doing. “
Vegetariškas juodųjų pupelių
burrito
Pagal receptą iš Jenny Rosenstrach | Dinner: A Love Story
3 šaukštai raudono vyno acto
2 šaukštai cukraus
1 šaukštelis druskos
½ mažo mėlyno svogūno, supjaustyto plonais griežinėliais
3 šaukštai aliejaus
1 skiltelė česnako, smulkiai sukapota
Nedidelė gniūžtė svogūnų laiškų, smulkiai supjaustytų
1 šaukštelis malto kumino
½ jalapeño parikos, išimtos sėklos, smulkiai sukapota
2 skardinės (po 400 g) konservuotų juodųjų pupelių, nukoštų ir nusklautų po tekančiu šaltu vandeniu
½ stiklinės šaldytų arba šviežių kukurūzų
6 tortijos
2 geros saujos tarkuoto čedario sūrio
1 gera sauja šviežių kalendros lapelių, šiek tiek pasmulkintų
Druskos
Pipirų
Grietinės, salsos, avokadų, guacamole, žaliųjų citrinų skiltelių
Orkaitę įkaitinti iki 200oC.
Tortijas įsukti į foliją, užsandarinti folijos kraštus ir įkišti į orkaitę maždaug 10 minučių, kad sušiltų.
Trumpai pamarinuoti sogūnus: mažame puodelyje užvirinti actą, cukrų, 2 stiklines vandens ir druską. Suberti svogūnų griežinėlius. Virti neuždengus ant silpnos ugnies 3 minutes. Svogūnus nukošti.
Keptuvėje ant vidutinio karštumo ugnies pakaitinti aliejų. Suberti smulkintą česnaką, svogūnų laiškus, kuminą, jalapeño papriką, druskos, pipirų; kepti, laikas nuo laiko pamaišant, maždaug 1 minutę. Suberti pupeles kepti maždaug 5 minutes, laikas nuo laiko pamaišant ir patrinant pupeles šakute. Į keptuvę įpilti maždaug 1/2 stiklinės vandens, suberti kukurūzus ir kepti, kol didžioji dalis skysčio išgaruos, Nukelti nuo ugnies.
Ant vienos tortijos vidurio paskirstyti pupelių įdarą. Užbarstyti pamarinuotų svogūnų, tarkuoto sūrio, kalendros lapelių, uždėti truputį grietinės. Tortijos kraštus užlankstyti. Tokiu pat būdu paruošti likusius burrito; juos po vieną įsukti į foliją ir vėl trumpam įkišti į karštą orkaitę, kad sušiltų. Sušilusius burrito traukti iš orkaitės. Tiekti su mėgstama salsa, gvakamole, žaliųjų citrinų skiltelėmis ar kitais norimais priedais.
3 tablespoons red wine vinegar
1 tablespoons sugar
1 teaspoon salt
½ small red onion, thinly sliced
3 tablespoons oil
1 garlic clove, minced
2 scallions, chopped
1 teaspoon ground cumin
½ jalapeño pepper, minced
Salt
Pepper
2 15-ounce cans black beans, drained and rinsed well under running cold water
½ cup fresh or frozen corn
6 tortillas
2 large handfuls grated cheddar cheese
1 handful fresh cilantro
Toppings; sour cream, salsa, lime wedges
Preheat oven to 400oF. Wrap all tortillas into a single (or double) sheet of foil; tightly roll the edges of the foil to secure and to prevent the steam, coming out of the foil packages. Place wrapped tortillas into the hot oven for about 10 minutes to warm up.
Quick-pickle onions: bring vinegar, sugar, 2 cups of water, and salt to boil in a small saucepan. Add onions to the pot; let it simmer uncovered for about 3 minutes; drain the onion slices.
Heat oil in a skillet over medium heat. Add garlic, scallions, cumin, jalapeño, salt, pepper; cook, stirring occasionally, for about 1 minute. Add beans and cook for about 5 minutes, mashing beans with the fork. Pour about 1/2 cup water into the pan, add corn and cook until most of the liquid has evaporated. Remove from heat.
Place some of the black bean filling in the middle of one tortilla; sprinkle with pickled onion, cheese, cilantro, top with a dollop of sour cream. Fold tortilla to enclose the filling. Prepare remaining burritos. Wrap burritos individually into foil and place them into oven for a few minutes to heat through. Serve with your favorite salsa, guacamole, lime wedges or any other toppings.
