18 gegužės, 2012

“HEAT” ir linguine su moliuskais


Bill Buford “Heat: An Amateur's Adventures as Kitchen Slave, Line Cook,Pasta-Maker, and Apprentice to a Dante-Quoting Butcher in Tuscany”


Ar skaitėte Bill Buford “Heat: An Amateur's Adventures as Kitchen Slave, Line Cook, Pasta-Maker, and Apprentice to a Dante-Quoting Butcher in Tuscany”. Jei neskaitėte, tai labai labai rekomenduoju. Nuostabi, puiki knyga; gryniausias malonumas visiems turimiems pojūčiams. 

Skaitymui aš laiko beveik visai neturiu, tai skaitau valgydama pusryčius, per Jono smuiko pamokas, laukdama, kol užvirs puodas, arba 2-ą valandą nakties; vistiek dar nespėjau visos perskaityti, bet tikrai ne todėl, kad knyga nuobodi. Knyga nuostabi, tik gyvenimas nekokybiškas. O iliustravimui įdedu kelias citatas ir receptą į temą.

Visiems linkiu gražaus savaitgalio.

Aušra




 “In one corner was the ornery pasta monster, a bubbling hot water machine, obscured by steam. In the other corner was a grill, a steel square of yellow-blue flames. In between were three cookers in a row, each with an oven, turned up to five hundred degrees Fahrenheit. It was a lot of heat. I was standing next to Andy and could feel it. When I stepped closer, as when I peeked over to see how dish was being put together, I felt the heat with much more intensity – a hit of heat, like a cloud, both a physical fact (it was in the roots of my neck hair) and an abstraction. But it was real enough: a hot wall, even if invisible, and I was happy to be on the other side.”


“The line cooks were moving so fast I couldn’t follow what they were doing. Orders were coming in on the ticker-tape machine, a long paper stream, one after another, Andy calling them out, and, without my knowing when or how, I became aware that everyone had increased the speed of their preparations. There was a new quickness in their movements, an urgency. At the end of the evening,  I wouldn’t be able to say what it was I had seen: blur and food being tossed in the air and radically different ways of being – an aggressive forthrightness as cooks dealt with the heat and fire, long flames flaring out of their pans, and then an artistic-seeming delicacy, as they assembled each plate by hand, moving leaves of herbs and vegetables around with their fingers and finishing it by squirting the plate with colored lines of liquid from a plastic bottle, as though signing a painting. It amounted to what? Something I didn’t understand. I could have been on Mars."


“As I stood there, I heard a voice, a tiny one, coming from a little man residing in the back of my brain whom I’d always regarded as Mr. Commonsense. Mr. Commonsense, who also had not gone to cooking school, was telling me that I didn’t want to stick my hand into the bottom of a very hot gigantic pan, so hot it was spitting oil, did I? Of course not. So, as I made to set my ribs inside, I dropped them just before they reached the bottom. The ribs landed. They bounced, splashing in the hot oil, which then seemed (in my mind, anyway) to roar up the length of one of the ribs, leap off the end and explode, enveloping my knuckles. The pain was remarkably intense, and my skin responded immediately by forming globe-like blisters on the tender area between the back cuticle end of the fingernail and the first knuckle. Four of them, one on each finger. These globes were rather beautiful, not unlike small jewels.
Okay, so I learned something that I’m sure every other person in the world already knew: hot oil was not for splashing in, bumpy landings strongly not advised. I had forty-six more ribs to go, and these, I concluded, would be eased down into the bottom of the pot. But there was a problem. The jewel-like globes at the ends of my fingers were now extrasensitive to heat, and the closer I brought them to the hot bottom of the pot, the more they protested. An extraordinary thing then happened: just as I was about to lay down another rib, my fingertips, like little pets that had gone lose from their leash, ran off on their own and dropped the rib. Once again, it bounced. Once again it was a splash. And once again hot oil roared up the bone, leapt off the end, and exploded, enveloping, this time, not my knuckles but the shiny jewel-like blisters that were on them. Blisters on blisters. At the time, I had only one thought: to remove myself from the source of pain. I became airborne. I shot straight up, ramming my maimed knuckles into my crotch (no idea why men do this – do we expect to find comfort there?) and howled. By the time I landed, I was surrounded by several Mexican prep chefs, staring at me with compassion but also with a clear message: You, señor, are actually very stupid. Cesar handed me his tongs. Use these, he said.”


“A butter sauce is an emulsion. “Emulsion” was another term I incompletely understood, although I knew enough to know that I was creating one when I added butter to broth to make a meat sauce at home. This is what happens. You’re told to prepare an order of tortelloni (“Tort!”). You drop eight pieces into a basket bobbing in boiling water. For tortelloni, that’s about three minutes, but you can leave them in for much longer. To prepare the sauce, you take the pan (from the shelf above your head), scoop out some butter (from a container against the wall), and plop it in. As at all stations, your hope is never to move your feet. You then tilt the pan over the pasta machine and scoop up some of the hot water. Next, you add a flavor, an herb or citrus: orange zest for the tortelloni (or five sage leaves for the lune, or five scallions for the mezzalune – something strong but simple). You take the pan, which now looks pretty disgusting – a pool of cloudy pasta water, a lump of butter melting along the rim, some desiccated orangey twigs – and put it on the flattop and swirl. You check the basket in the pasta cooker: a few tortelloni have risen. You go back to the pan and swirl it. The contents have changed. With the heat and the pan movement, they are a yellow-orange soup. You recheck your basket: the tortelloni are floating. You go back to the pan and swirl it again – almost ready, looking like a custard. But three more orders come in, you deal with them, and by the time you get back to the pan, just thirty seconds later, the liquid is mottled: still a sauce but a diseased one, very ugly, not something you want to eat. It is now broken. To fix it, you give the pan another tong flick of water (or perhaps a few tong flicks, until one lands) and return it to the flattop, and with one miraculous swirl the mottled texture melts away.
This is an emulsion: an agreement between two unlike elements (butter and water), achieved by heat and motion. If you get it slightly wrong – as when the sauce starts to dry out, destroying the balance between the fat and the liquid – the unlike elements pull apart and break up. Sometimes, during slow moments, I deliberately let my sauce get ugly, so I could witness its snapping back into condition with a small flick of water, like an animated chemistry lesson.”


**********
“The satisfaction of making a good plate of food are surprisingly varied, and only one, and the least important of them, involves eating what you’ve made. In addition to the endless riffing about cooking-with-love, chefs also talk about the happiness of making food: not preparing or cooking food, but making it. I found, cooking on the line, that I got a quiet buzz every time I made a plate of food that looked exactly and aesthetically correct and then handed it over the pass to Andy. If, on a busy night, I made, say, fifty good-looking plates, I had fifty little buzz moments, and by the the end of service I felt pretty good. These are not profound experiences – the amount of reflection is exactly zero – but they were genuine enough, and I can’t think of many other activities in a modern urban life that give as much simple pleasure.”

**********



“Mark, having cooked up a large quantity of linguine for its regular six minutes and thirty seconds, emptied it into a pan of New Zealand cockle-clams, sloppily dripping lots of that starchy water on them in the process, a big wet heap of pasta on top of several dozen shellfish. He swirled the pan, gave it a little flip, swirled it again, and then left it alone so that it could cook, bubbling away, for another half minute. Then he took a strand and tasted it. He gave me one. It was not what I expected. It was no longer linguine, exactly; it had changed color and texture and become something else. I tasted it again. This, I thought, was the equivalent of bread soaked in gravy. But what was the sauce? I looked at the pan: the cockle-clams had been all closed up a few minutes earlier, and as they cooked their shells had opened, and as they opened they released the juices inside. That’s what I was tasting in this strand of linguine: an ocean pungency. “It’s about the sauce, not the little snot of meat in the shell”, Mario told me later. “ No one is interested in the little snot of meat!”
Most pasta dishes are about the pasta, not the sauce (the mere condiment): that lesson had been drilled into me over and over. But here, in this strand of linguine, I had discovered a dish that wasn’t about the pasta or the sauce; it was about both, about the interaction between them, the result – this new thing, this highly flavored noodle – evocative of a childhood trip to the sea”.






















Linguine su moliuskais


2 šaukštai alyvuogių aliejaus
3 šalotiniai česnakai (arba 1 vidutinis svogūnas)
6 skiltelės česnako
1/2 stiklinės balto vyno
1 skardinė (~200 ml) konservuotų moliuskų savo sultyse
450 g linguine
1 kg moliuskų
30 g šalto sviesto
Saujelė šviežių petražolių lapelių
Šviežiai maltų juodųjų pipirų
Druskos

Smulkiai supjaustykite šalotinius česnakus (arba svogūną), smulkiai sukapokite česnaką, susmulkinkite petražoles, švariai nuplaukite moliuskus. Sviestą supjaustykite į mažus gabalėlius.

Didelėje keptuvėje ant vidutinės ugnies pakaitinkite aliejų, pakepinkite svogūnus ir česnaką, kol suminkštės ir lengvai apskrus, maždaug 4 minutes. Supilkite vyną, konservuotus moliuskus ir moliuskų sultis ir virkite, laikas nuolaiko pamaišant, kol padažas šiek tiek sutirštės, maždaug 3 – 4 minutes.

Tuo pat metu dideliame puode užvirinkite didelį kiekį stipriai sūraus vandens, sudėkite makaronus ir virkite, kol makaronai bus beveik išvirę: išorė suminkštėjusi, bet vidus dar kietas ir baltas.

Virtuvinėmis žnyplėmis (arba specialiu ilgiems makaronams skirtu kiaurasamčiu) išgriebkite linguine ir dėkite į keptuvę su padažu. Su makaronais į keptuvę pateks ir vandens, kuriame virė makaronai. Ant makaronų sudėkite nuplautus moliuskus. Keptuvę uždenkite ir virkite dar maždaug 5 minutes, kol moliuskų geldelės atsidarys. Nukelkite nuo ugnies. Suberkite smulkintą sviestą, smulkintas petražoles, užbarstyke maltų pipirų, viską išmaišykite, patikrinkite, ar netrūksta druskos, ir iškart tiekite į stalą.






Linguine with clams

2 tablespoons olive oil
3 shallots (or 1 medium onion)
6 garlic cloves
1/2 cup white wine
1 can (6 – ounces) baby clams in own juice
1 pound linguine
2 pounds clams
2 tablespoons cold butter
Handful of fresh flat-leaf parsley
Salt
Freshly ground black pepper

Finely chop shallots (or onion), garlic and parsley, scrub clams, cut butter into small pieces.

In a large pan heat oil, cook shallots and garlic on medium heat until soften and slightly golden, about 4 minutes. Add wine, canned baby clams and their juices, stir and cook until slightly reduced, about 3 – 4 minutes.

At the same time bring a large pot of salted water to a boil. Add linguine and cook until almost done: the outside is soft but the inside is still hard and white. Using kitchen tongs or a special pasta spoon take out linguine and put them into a pan with the sauce. This way some of pasta water will get transferred into a sauce. Place scrubbed clams on top of pasta, cover the pan with a lid and cook for about 5 – 6 minutes, until shells open. Remove from heat. Add pieces of butter, minced parsley, ground pepper, stir, check for saltiness and serve right away.

15 gegužės, 2012

Rabarbarų sezonas: ožkų sūrio pyragėliai su rabarbarais



Apie maistą rašantys tinklaraštininkai galvoja visiškai vienodai, skaito tą pačią literatūrą ir rašo įrašus su identiškais receptais. Toks jau gyvenimas. Štai pavyzdžiui, praeitą šestadienį iš ryto kepiau rikotos blynus; po pusryčių atsiverčiau skoniublogas.lt, o ten kaip tyčia naujai įdėta Vilmos iš Širšių Lizdo nuotrauka su rikotos blyneliais; kadangi Vilmos blyneliai atrodė daug gražiau, negu maniškiai, tai nutariau nevargti ir savųjų net nefotografuoti; kam čia dubliuotis. 

O va kita Vilma, iš Saldu/Sūru, į skonių blogą įdėjo receptą, kurį aš irgi prieš kelias dienas gaminau – sūrio pyragėlius su rabarbarais ir uogomis. Bet su šituo teks dubliuotis, nes kai skaičiau Vilmos įrašą (ir gėrėjausi nuotraukomis) aš jau savo nuotraukas ir tekstą buvau sukėlusi į Vaikų ir Vanilės juodraštį. Taip kad kelio atgal nebuvo -  teko dubliuotis. Gal toks dubliavimasis iš esmės nėra labai blogai: gaminame visi tą patį, dalinamės patirtimi, pasipasakojame, ar patiko, ar nepatiko, ką recepte keitėme; gal ir į naudą tokie pasikartojimai. Nebent vieną gražią dieną atsiversim skonių blogą ir ten rasim visą puslapį to paties rikotos blynų arba sūrio pyrago recepto, 20-čia skirtingų variantų. O gal būtų visai įdomu. 




Pyragėlius kepiau visiškai nepriklausomai nuo Vilmos. Receptą radau vartydama Food and Wine žurnalą Tojotos autoservise, kol mano mašinai buvo keičiami tepalai ir kitas gėris. Recepto autorė Laura Sawicki iš Austin, TX laimėjo geriausios 2011-ųjų metų konditerės apdovanojimą, ir ožkų sūrio pyragėlių su rabarbarais receptą įdėjo į Food and Wine kaip savo firminį patiekalą. Nuotrauka žurnale buvo labai jau periferinė, bet paskaičiusi recepto ingredientus (ir dar kartą permetusi akimis Lauros titulus) nutariau, kad tai turėtų būti nepaprastai skanus desertas. Neapsirikau. Buvo tikrai labai labai skanu; pyragėliai buvo nei per saldūs, nei per sunkūs (kas dažnai nutinka cheesecake tipo desertams); ožkų sūris jautėsi tik vos vos, tik atspalvis, bet be to rūgštoko ožkų sūrio prieskonio desertas būtų buvęs daug blankesnis. Todėl rekomenduočiau daryti viską taip, kaip parašyta recepte. Aš taip dariau, ir rezultatas pranoko bet kokius lūkesčius. 

Jeigu kartais nutarėte vakarienei pasikviesti svečių ir norite visus nustebinti pritrenkiančiu desertu, prašom jums receptėlis : bus labai gražu, super skanu, sezoniška, pavasariška ir neabejotinai įspūdinga. 

Tai tiek. 

Aušra
 




 





Ožkų sūrio pyragėliai su rabarbarais

Receptas iš Food and Wine

Pyragėliai:
1/4 stiklinės + 2 šaukštai cukraus
225 g grietinėlės sūrio, kambario temperatūros
170 g šviežio ožkų sūrio, kambario temperatūros
2 šaukšteliai tarkuotos citrinų žievelės
1 šaukštelis šviežiai išspaustų citrinų sulčių
1 šaukštelis vanilės ekstrakto
1/4 šaukšteio druskos
1 stiklinė grietinės
3 kiaušiniai, kambario temperatūros
1 šaukštas aguonų
Cukraus pabarsytmui

Kompotas:
450 g rabarbarų, susmulkintų į maždaug 1 cm ilgio gabalėlius
1/2 stiklinės cukraus
1 vanilės ankštis
Žiupsnelis druskos
1 šaukštelis tarkuotos apelsinų žievelės
1 šaukštelis tarkuoto šviežio imbiero
2 šaukštai apelsinų likerio (Cointreau, Grand Marnier, kt.)
2 stiklinės aviečių (šviežių arba šaldytų)

Trupiniai:
40 g sviesto, kambario temperatūros
2 šaukštai cukraus
1/2 šaukštelio šviežiai išspaustų citrinų sulčių
100 g sausainių trupinių*
1 šaukštelis miltų
Žiupsnelis druskos
Žiupsnelis cinamono

*tiks bet kokie saldūs, ne itin drėgni sausainiai (graham crackers arba panašūs)

1 stiklinė = 236 ml


Pyragėliai: orkaitę įkaitinti iki 165oC. Aštuonių nedidelių (maždaug 125 – 150 ml talpos) keraminių  arba stiklinių indelių vidų išpurkšti aliejumi; indelių dugną ištiesti sviestinio popieriaus skritulėliais, papurkšti aliejumi, visą indelių vidų pabarstyti cukrumi. Ąpverstus iškratyti neprilipusį cukrų. Indelius sustatyi į gilų didelį keptuvą. Elektriniu mikseriu išsukti sūrius ir cukrų iki vientisos masės. Įmaišyti tarkuotą citrinos žievelę, ctirinų sultis, vanilę ir grietinę. Po vieną įmušti kiaušinius, kaskart gerai išmaišant. Suberti aguonas. Išmaišyti. Masę dėti į paruoštus indelius. Į keptuvą pripilti karšto vandens, kad vanduo siektų maždaug iki pusės kereminių indelių aukščio. Keptuvą atsargiai įstatyti į orkaitę. Kepti 20 – 25 minutes, kol pyragėliai sustandės. Keptuvą traukti iš orkaitės. Indelius su pyragėliais palikti karštame vandenyje dar 1 valandą, o paskui juo perkelti į šaldytuvą ir šaldyti ne mažiau 3-jų valandų, arba pernakt.

Kompotas: į vidutinio dydžio puodą suberti supjaustytus rabarbarus, cukrų, druską, išilgai perpjautą vanilės ankštį ir išskobtas vanilės sėklas. Viską išmaišyti ir palikti maždaug 20 minučių. Suberti tarkuotą apelsino žievelę, tarkuotą imbierą. Virti ant vidutinės ugnies, laikas nuo laiko pamaišant,  maždaug 10 minučių, kol rabarbarai suminkštės. Supilti likerį, avietes ir atsargiai maišant pakaitinti, kad uogos perkaistų, bet nesukristų. Puodą nukelti nuo ugnies ir palikti, kad atvėstų.

Trupiniai: orkaitę įkaitinti iki 165oC. Plačią žemą kepimo skardą ištiesti sviestiniu popieriumi. Elektriniu mikseriu iki purumo išsukti sviestą, cukrų, citrinų sultis. Suberti sausainių trupinius, miltus, druską ir cinamoną. Išmaišyti. Mišinį paskirstyti ant paruoštos skardos ir įkišti 10 minučių į šaldiklį. Po 10 minučių skardą traukti iš šaldiklio ir kišti į orkaitę. Kepti maždaug 10 – 12 minučių, laikas nuo laiko pamaišant, kol lengvai paruduos. Atvėsinti skardoje. Sutrupinti ir laikyti sandariai užsidarančiame inde.

Atšalusius pyragėlius lengvai pakratyti, kad jie atšoktų nuo indelio dugno. Atsargiai apversti ant lėkštės. Nuo viršaus nulupti sviestinį popierių. Į stalą tiekti su vaisių kompotu ir keptais sausainių  trupiniais.








 

Chèvre Cheesecakes with Rhubarb 

Recipe from Food and Wine

Cheesecakes

1/4 cup plus 2 tablespoons sugar, plus more for coating the ramekins
8 ounces cream cheese, at room temperature
6 ounces soft fresh goat cheese, at room temperature
2 teaspoons finely grated lemon zest
1 teaspoon fresh lemon juice
1 teaspoon pure vanilla extract
1/4 teaspoon salt
1 cup sour cream
3 eggs, at room temperature
1 tablespoon poppy seeds

 

Compote

1 pound rhubarb, cut into 1/2-inch dice
1/2 cup sugar
1/2 vanilla bean, split
Pinch of salt
1 teaspoon finely grated orange zest
1 teaspoon finely grated fresh ginger
2 tablespoon orange liqueur (Cointreau, Grand Marnier, etc.)
1 pint raspberries

 

Streusel

3 tablespoons butter, at room temperature

2 tablespoons sugar

1/2 teaspoon fresh lemon juice
3.5 ounces graham cracker crumbs
1 teaspoon flour
pinch of salt
pinch of  cinnamon 

Cheesecakes:  Preheat the oven to 325°. Spray eight 4- to 6-ounce ramekins with vegetable oil spray, line with rounds of parchment, spray the parchment and dust the inside of the ramekin with sugar; tap out the excess. Set the ramekins in a large roasting pan. In a large bowl, using an electric mixer, beat the cream cheese, goat cheese and the 1/4 cup plus 2 tablespoons of sugar until smooth. Beat in the zest, lemon juice, vanilla and salt. Beat in the sour cream. Add the eggs, one at a time, beating well between additions. Beat in the poppy seeds. Divide the mixture between the ramekins and set the pan in the oven. Carefully add enough hot water to the pan to reach halfway up the sides of the ramekins. Bake for 20 to 25 minutes, until the cheesecakes are just set. Remove from the oven and let cool in the water bath for 1 hour. Refrigerate the cheesecakes until cooled completely, 3 hours. 

Compote: in a medium saucepan, let the rhubarb, sugar, vanilla bean split lenand salt stand until slightly juicy, 20 minutes. Add the zest and ginger and cook over moderate heat, stirring occasionally, until the rhubarb is tender, about 15 minutes. Add the liqueur and raspberries and cook just until berries are heated through. Transfer the compote to a bowl and let cool. 

Streusel: preheat  the oven to 325°. Line a baking sheet with parchment paper. In a bowl, using an electric mixer, beat the butter, sugar and lemon juice until fluffy. Beat in the graham cracker crumbs, flour, salt and cinnamon. Scatter the streusel onto the baking sheet and freeze for 10 minutes. Bake the streusel, stirring occasionally,  for about 10 - 12 minutes, until golden. Let cool completely, then crumble the streusel.
Gently shake the chilled cheesecakes to release the bottoms, invert them onto plates. Peel of parchment. Spoon the compote on top and garnish with the streusel crumbs. Serve right away.


10 gegužės, 2012

Motinos diena ir virtiniukai babai







Sekmadienį Amerikoje bus švenčiama Motinos diena. Ta proga rašau dedikacinį įrašą pačiai iškiliausiai mano gyvenime mamai, mano didžiausiam žmogiškąjam idealui, pavyzdžiui ir įkvėpimui – savo babytei. 

Mano tėčio mama, baba, man man visada atrodė tokia pati: sena, maža, sulinkusi, sudžiūvusiu raukšlėtu veidu ir be dantų. Jos nesikeičiantis buvimas man visada asocijavosi su pastovumu, aiškumu, ramybe ir namais; babai išėjus, jos sodyboje kaime iškart neliko namų jausmo; ten aš tuojau pat pasijutau kaip svečias.

Baba ištekėjo jauna; jos vyras buvo dvigubai už ją vyresnis ir prastos sveikatos, taip kad baba viena pati augino tris vaikus, leido juos į mokslus ir tvarkė jų gyvenimus. Kaime visada buvo didžiulis ūkis su visais įmanomais gyvuliais ir neaprėpiamais hektarais žemės: javai, daržai, ganyklos ir miško plotai. Mūsų šeima gyveno Kaune, bet visus savaitgalius, šventes ir atostogas mes leidome kaime, nes ten visada laukė šimtai nenudirbtų darbų. Baba ilgus metus buvo viso to didžiulio ūkio vyriausias ūkvedys, viršininkas ir direktorius. Ji be vargo susitvarkydavo su tokiomis pareigomis. Ūkis neprapuldavo nei per sausras, nei per lietingas vasaras, nei užpuolus kolorado vabalams ar dar kokiai negandai. Kaimas metai iš metų maitino tris šeimas, ir dar likdavo pardavimui. Jau rašiau, kad gyvendama Lietuvoje aš nesu pirkusi daržovių, bulvių, ar miltų, jau nekalbant apie mėsą, kiaušinius ir pieną.  Baba ne tik reguliavo ką ir kur sėti, sodinti, kiek veršelių palikti, kiek paršelių pirkti ir kiek darbininkų samdyti. Ji visą laiką dirbo pati. Nuo aušros iki tamsos. Mums vaikams visada būdavo keista – kaip jai nenusibosta. Baba melžė karves ir girdė gyvulius, šutino bulves kiaulėms ir lesino vištas, o apėjusi gyvulius imdavo vartyti šieną. Apavarčiusi gerą plotą, eidavo link namų per daržą ir pakeliui nuravėdavo lysvę bulvių arba praretindavo morkas; parėjusi namo ji vienas-du  nuravėdavo darželį, pririšdavo nukritusią raganę ir dar nuveikdavo masę darbų-darbelių, kol pradėdavo temti ir būdavo laikas vėl melžti ir perkelti karves, parvaryti namo avis, ir taip toliau. Baba visą laiką krutėjo. Aš neįsivaizdavau, kaip tai išvis įmanoma. 

Žiemą baba audė rankšluosčius, kilimus ir patalynę, verpė ir dažė avių vilnas, siuvo prijuostes, užvalkalus ir marškinius, lopė, adė, siuvinėjo kryželiu. Ji pati nešiojo tik savo rankų darbo drabužius – ilgus languotus arba tamsios spalvos sijonus, kartūnines bliuzeles, margus kvartukus ir storus apatinius. Pirktinė būdavo tik skarelė. Ir vaikai, ir suaugę būdavo kasmet aprūpinami tuntu  vilnonių kojinių ir pirštinių, kiekvienam kitokios, visada tinkančios kaip nulieta, nei per didelės, nei per mažos,  visada numegztos pačiais ploniausiais virbalais, kad būtų nestoros, visada raštuotos, kartais dvigubos, kad būtų šiltesnės. 

Baba kepė nepaprastai skanią duoną, kurios nesugebėjo pranokti nei viena iki šiol mano ragauta. Babos duona buvo akyta ir aukštai iškilusi, saldi, kvapni, netrupanti, su mikštu padu ir plona plutele, ant ajerų arba ant kopūstlapių, kartais su kmynais arba su kalendrų grūdeliais, visada aukščiausios klasės duona, be jokio, anei mažiausio defekto, po 10 – 12 kepalų kiekvieną savaitę. Baba slėgė varškės sūrius, centrifugavo pieną ir mušė sviestą, pešė gaidžius, rūkė dešras, kumpius, kindziukus ir pagal užsakymus vestuvėms kepė  šakočius, dviejų dydžių – iš 50 arba iš 100 kiaušinių. Ir kiekvieną mielą rytą ji mums visiems pagamindavo pusryčius: išvirdavo saldžių skrylių su grietinė ir su juodųjų serbentų uogiene (“šaltanosių”), arba bulvinių raguoliukų su spirgučių padažu, arba prikepdavo mielinių blynų, arba padarydavo šviežios varškės, kurią mes valgydavom su virtomis šviežiomis bulvėmis, apibarstytomis rupia druska ir krapais, arba su šviežiais agurkais ir medumi. Aš kartais bandau įsivaizduoti, kada man reikėtų atsikelti, kad pusryčiams šeimai galėčiau prikočioti šviežių ravioli.  Mano šeimoje yra penki asmenys. Babos namuose pusryčiaudavo mažiausiai dvylika. 

Aš prisimenu savo babą ne tik kaip auksarankę visų amatų meistrę. Man baba buvo ir bus pats didžiausias gyvenime autoritetas ir pavyzdys, kaip reikia gyventi: visada veikloje, bet visada apgalvotai, nesidraskant tarp milijono neįveikiamų darbų, visada ramiai, linksmai ir visada su daina. Baba niekada nesiskundė, kad neturi laiko. Baba išvis niekada nesiskundė ir niekada bebambėjo.  Ji viską darė su tokiu įgudžiu ir taip užtikrintai, lyg tai būtų niekų darbas, dainuodama arba skaldydama anekdotus apie kaimynus ir gimines. Aš tvirtai tikiu, kad mano baba būtų be vargo išgyvenusi ant plikos ledo lyties arba ant ugnikalnio viršūnės, ir pusryčiams mums visiems kas rytą būtų privirusi skrylių.

Babos veikloje niekada nebuvo nieko nelogiško ar tuščio, todėl jai užtekdavo ir laiko, ir meilės, ir kantrybės visiems svarbiausiems darbams ir žmonėms. Ji kaip niekas kitas mokėjo gyventi ir neprašoma tvarkė gyvenimus tiems, kuriems trūko laiko, patirties ar išminties susitvarkyti patiems. 

Mums vaikams visada atrodė, kad baba bus amžinai, ir prireikus mes ją visada rasim jos įprastinėje vietoje – miegamajame ant šiltos ležankos, su mezginiu rankose, įsispraudusią tarp kubilo su kylančia duona ir tarp skardų su karštu kugeliu. Deja, vieną dieną babos neliko. Aš net neįsivaizdavau, kad man jos gali šitaip trūkti. Babos netektis man buvo svarbi pamoka: artimus žmonės būtina branginti, kol jie yra su mumis, ir reikia džiaugtis kiekviena proga, kai galime pabūti kartu. 



Jeigu mano baba būtų gyva, aš lankyčiau ją kiekvienai progai pasitaikius. Motinos dienos rytą aš jai  išvirčiau virtiniukų gnocchi su žolėlėm, pagal Thomas Keller receptą. Kodėl virtiniukų? Todėl kad jie man tokie labai “babiški”: paprasti, skanučiai, apskrudę švelnios plikytos tešlos kąsneliai, tirpstantys burnoje, stipriai kvepiantis peletrūnais ir šalavijais. Manau, kad babai jie labai patiktų. O kodėl Thomas Keller? Todėl kad kulinarinėje sferoje mano baba ir ponas Keller man yra tame pačiame lygmenyje, ir savo požiūriu į maistą, ir jo gaminimo įgudžiais. Jau rašiau kad mano babai buvo vieni niekai sukomplektuoti puikiausią prosciutto, suspausti saldų varškės sūrį arba susukti vyniotinį iš kiaulės galvos. Nerašiau, kad Thomas Keller knygoje “French Laundry” aprašytas kiaulės galvos vyniotinio receptas yra tip-top toks pat, kaip mano baba darydavo. 




Sveikinu visas mamas su artėjančia Motinos diena. Jums, brangiosios, linkiu daug laimės ir meilės, nes be mamų ir močiučių mums visiems gyventi būtų daug liūdniau. Kaip be namų. 

Aušra

















 


Virtiniukai gnocchi su žolelėmis

Pagal receptą iš Thomas Keller “Bouchon”

1 1/2 stiklinės* vandens
170 g sviesto
2 šaukšteliai druskos
2 stiklinės miltų
2 šaukštai Dijon garstyčių
1 šaukštas smulkintų šviežių laiškinių česnakų
1 šaukštas smulkintų šviežių petražolių
1 šaukštas smulkintų peletrūno lapelių
1 stiklinė tarkuoto fermentinio sūrio (Comté, Emmentaler ar kitokio)
6 kiaušiniai
50 g sviesto, kepimui
Saujelė šviežių šalavijų lapų

*1 stiklinė = 236 ml

Persijoti miltus. Plačią kepimo skardą iškloti sviestiniu popieriumi. Kitą kepimo skardą iškloti popieriniais rankšluostėliais.

Nedideliame puode ant vidutinės ugnies užvirinti vandenį, sviestą ir druską. Sumažinti ugnį. Į puodą suberti miltus ir, intensyviai maišant, kaitinti maždaug 5 minutes. Nukelti nuo ugnies. Į tešlą sudėti garstyčias, smulkintas prieskonines žoleles ir tarkuotą sūrį. Viską gerai išmaišyti elektriniu mikseriu arba tvirtu mediniu šaukštu. Po vieną dėti kiaušinius, kaskart vis gerai išmaišant. 

Paruoštą tešlą sukrėsti į konditerinį maišelį su maždaug 1 cm skersmens anga. Iš tešlos formuoti maždaug 2 cm ilgio cilindrus, juos išspaudžiant tiesiai ant sviestiniu popieriumi ištiestos skardos: venoje rankoje laikyti maišelį su tešla, kitoje – aštrų peilį. Tešlą pamažu spausti iš konditerinio maišelio ir pjaustyti į trumpus pailgus virtiniukus. 
 

Dideliame puode užvirinti pasūdyto vandens. Sumažinti ugnį, kad vanduo vos vos virtų, bet ne kunkuliuotų. Į verdant vendantį mesti maždaug 25 – 30 virtiniukų. Iš pradžių virtiniukai nukris ant puodo dugno. Kai virtiniukai išplauks į paviršių, juos virti dar 1 – 2 minutes, išsemti kiauru šaukštu iš vandens ir dėti ant popieriniais rankšluostėliais ištiestos skardos. 

Nusausintus virtiniukus galima sušaldyti, juos perdėti į sandariai užsidarantį indą ir laikyti šaldiklyje, kol prireiks.

Jeigu virtiniukus gaminsite tuojau pat, didelėje keptuvėje ant karštos ugnies ištirpinkite maždaug 50 g sviesto ir kaitinkite ant karštos ugnies, kol sviestas pradės keisti spalvą. Į ruduoti pradėjusį karštą sviestą įberkite smulkintų šviežių šalalvijų, dėkite nusausintus virtiniukus ir kepkite, laikas nuo laiko pamaišant, kol virtiniukai gražiai apskrus iš visų pusių. Virtiniukus tiekite pašildytose lėkštėse, apšlakstytus keptuvėje likusiu šalavijų sviestu. Ant viršaus galite užtarkuoti parmezano.











Herb Gnocchi


1 1/2 cups water
12 tablespoons (6 ounces) butter
2 teaspoons salt
2 cups flour
2 tablespoons Dijon mustard
1 tablespoon chopped fresh chives
1 tablespoon chopped fresh parsley
1 tablespoon chopped fresh tarragon
1 cup shredded cheese (Comté, Emmentaler, etc.)
6 eggs
4 tablespoons butter, for browning
Small bunch of fresh sage leaves

Sift flour. Line one baking sheet with parchment. Line another baking sheet with paper towels.

Combine water, butter, and 1 teaspoon salt in a medium saucepan and bring to a simmer over medium-high heat. Reduce heat to medium, add flour all at once, and stir rapidly with a stiff wooden spoon. Continue to stir for about 5 minutes, adjusting the heat as necessary to prevent the dough from coloring. Transfer the dough to a bowl. Add mustard, herbs and cheese. Sir with electric mixer or with a stiff wooden spoon.  Add eggs, one at a time, beating until each egg is completely incorporated before adding the next one. 

Place the dough in a large pastry bag fitted with a 5/8-inch plain tip (or with a cut off corner) and pipe out short cylinders directly onto a parchment lined baking sheet: hold the pastry bag with the dough in one hand and a sharp knife in another hand; slowly squeeze dough out of the pastry bag and cut it into short gnocchi.


Bring a large pot of salty water to boil. Reduce the heat that the water just simmers. Place about 25 – 30 gnocchi into simmering water. First, the gnocchi will sink in the pot. Once the gnocchi float to the top, poach them for another 1 to 2 minutes, then remove them with a slotted spoon and drain on the paper towel–lined baking sheet. Repeat with the remaining dough. 

When all the gnocchi have drained, they can be frozen solid and stored in an airtight container until needed. If using gnocchi immediately, in a large sauté pan melt 4 tablespoons of butter and cook it on medium-high heat until butter begins to change color. Sprinkle in chopped sage leaves. Add gnocchi and sauté, stirring occasionally, until they are browned on all sides. Serve gnocchi in warmed plates, drizzled with sage butter from the pan and sprinkled with some grated parmesan.


08 gegužės, 2012

How We Made Sushi




My friend Jura and I wanted to do this for a very long time – invite our Japanese and Taiwanese friends, Makoto and Joy,  and have them teach us how to make sushi. It was hard to find a good time when everyone is available; our lives are just too busy. Finally, last weekend it all happened. We had a very educative tutorial about how to make California rolls, tuna rolls, salmon rolls and hand roll sushi; we made pad thai and had a whole slew of desserts, including green tea ice cream, mango and coconut-rice puddings, coffee jelly, goat cheese and raspberry brownies, crispy coconut-chocolate chip cookies, I don’t think I’ve mentioned everything. Evening was great. Everyone was concentrated in the kitchen; all counter space was converted into numerous sushi making stations; the stove was proudly showing off my gigantic cast iron wok that is designed to make food for a crowd. Conversations were fun and easy, kids were crazy, we drank lots of tea and even more sake. I can’t think of a better way to spend Saturday evening. We definitely need to do this more often. 

Thanks to Makoto and Joy for a valuable lesson. 

Thanks to Jura for bringing all the stuff needed for sushi.

Thanks to Joe for coming, and for that exceptional super-roll.

Thanks to Shawn  for photos and for the endless flow of sake.

Thanks to Julius and Jonas for priceless entertainment. 

We’ll do this again soon. 

And thanks to you all for reading. 

Aušra














California rolls


1.   Sushi rice: place 3 cups of sushi-grade rice in the pan and rinse it with warm water until water is clear. Cover rice with water and soak for 20 minutes. Pour off water and let rice rest for another 20 minutes. Transfer rice to a rice cooker*, add water (according to the instructions that came with the rice cooker) and cook rice according to the same instructions that came with your rice cooker. Transfer rice to a large bowl, add 3 tablespoons of rice vinegar, 2 tablespoons sugar, 1.5 teaspoons salt. Stir well and let it cool.

*in case you don’t have a rice cooker, cook your rice in the pan or a pot the same way as you always do.

2    Place bamboo mat on a flat dry surface. Place a sheet of plastic wrap on top of bamboo mat. Place a sheet** of nori (dried seaweed), shiny side down, on the plastic wrap. Cover with a layer of rice, about 1/2 inch thick. Sprinkle rice with toasted sesame seeds. Turn the whole thing over: now the nori sheet is facing up, and the rice layer is down on the plastic wrap.

**use only half of nori sheet for thinner rolls.

3.     Layer crab meat, strips of cucumber and avocado in a neat line in the middle of the nori sheet. Start rolling into the tight roll, using the bamboo mat as an aid. When done rolling, flatten the ends of the roll by pushing it to the end of the mat and flattening with your fingers.

4.     Transfer roll onto a cutting board. Using a wet sharp knife cut roll into 6 even pieces. Repeat with the rest of rice and filling. Place sushi pieces on a plate or a platter and serve.







Kalifornijos suši ritinėliai

 
1.    Ryžiai: 3 stiklines suši ryžių suberti į puodą ir kelis kartus perplauti šiltu vandeniu, kol vanduo taps skaidrus. Ryžius užpilti vandeniu, kad apsemtų, ir palikti 20 minučių. Vandenį nupilti, palikti dar 20 minučių. Ryžius sukrėsti į elektrinių ryžių virimo puodą* ir virti pagal instrukcijas. Išvirtus ryžius perkelti į didelį dubenį, įpilti 3 šaukštus ryžių acto, 2 šaukštus cukraus ir 1,5 šaukštelio druskos. Išmaišyti. Palikti, kad atvėstų.

*jeigu neturite specialaus ryžių virimui skirto puodo, ryžius virkite puode ant viryklės įprastiniu būdu.

2.  Bambukinį kilimėlį patiesti ant sauso lygaus paviršiaus. Ant kilimėlio patiesti maistinę plėvelę. Ant plėvelės tiesti nori (džiovintų jūržolių) lakštą**, blizgančiąja puse žemyn. Visą nori lakšto paviršių padengti ryžių sluoksniu, maždaug 1 cm storio. Ryžius apibarstyti skrudintomis sezamo sėklomis. Viską apversti: nori lakštas bus viršuje, o ryžiai apačioje ant plėvelės.

**mažesniems ritinėliams naudoti pusę nori lakšto.

3.  Nori lakšto viduryje tvarkinga juostele dėti įdarą: krabų lazdeles, šiaudeliais supjaustytą agurką ir avokadą. Prilaikant už bambukinio kilimėlio, susukti standų ritinėlį. Pirštais išlyginti ritinėlio galus.

4.  Suši ritinėlį perkelti ant pjaustymo lentelės. Sudrėkintu aštriu peiliu supjaustyti į 6 lygias dalis. Iš likusių ryžių ir įdaro pagaminti daugiau ritinėlių. Suši gabalėlius išdėlioti ant lėkštės arba padėklo ir tiekti į stalą.