25 rugpjūčio, 2011

Itakos Vaikų Daržas ir Salsa


Mūsų mieste yra labai malonus parkelis – Itakos vaikų daržas (Ithaca Children’s Garden). Mes ten apsilankome maždaug dukart per savaitę, o kartais net dažniau. Parkelis įsikūręs šalia didesnio parko Cass Park, kur beisbolo aikštynai, bėgiojimo takeliai, žaidimų aikštelės, baidarių/kajakų nuoma, baseinas ir teatras, taip kad nesvarbu kokia veikla užsiimame, Children’s Garden beveik visada yra mūsų kelio galas. Parkelyje yra organizuojami visokio tipo būreliai ir šiaip pasibuvimai, susiję su daržininkyste ar sveika gyvensena, ir viskas orientuota į mažus vaikus. Mano keturmečiui Juliui Children’s Garden aplinka ir ten siūlomos pramogos yra pats tas. 






Trolio namelis



Šiaip namelis

Pelkė

Varlės pelkėj

Vėžliukė Gaia



Vieną savaitgalį mes visai netyčia sudalyvavom vienoje tokioje atrakcijoje, kurios metu vaikai iš daržo gėrybių gamino salsą. Visam procesui vadovavo pora simpatiškų Kornelio studenčių iš kažkokios Lotynų Amerikos kultūros puoselėjimo programos. Jos su vaikais rinko darže pomidorus, svogūnus, kalendros lapelius ir paprikas, po to visas gėrybes visi draugiškai pasidalino, nuplovė ir ėmė stropiai viską pjaustyti plastikiniais peiliukais ant popierinų lėkštelių. Po gero pusvalandžio visi turėjo skanios savo pačių pasigamintos salsos, tik ką iš daržo, šviežios ir labai skanios. Receptas – paprasčiau nebūna: pomidorai, svogūnai, kalendros lapeliai,  žalioji paprika, dar šlakelis citrinos arba limetos sulčių, žiupsnelis druskos ir maltų pipirų. Viskas. Skani, gaivi ir super paprasta užkandėlė, kurią lengviausia kabliuoti didokais kukurūzų traškučiais. Salsa taip pat labai tiktų kaip garnyras prie keptos mėsos arba žuvies. Bus ypač skanu, jeigu mėsą ar žuvį kepėte ant grilio. Aš vaikišką receptą namuose šiek tiek patobulinau: smulkai supjaustytus raudonus svogūnus aš sumaišiau su praskiestu balto vyno actu, žiupsneliu cukraus ir viską 10 sekundžių pašildžiau mikrobanginėje. Svogūnėliai nuo acto pakeitė spalvą, pasidarė ryškiai violetiniai, o be to cukrus ir šiltas actas juos žaibiškai pamarinavo. Į salsą svogūnus galima dėti ir tiesiai, be jokio acto ir cukraus. Aš į savo salsą dar įbėriau žiupsnelį maltų baltųjų kmynų (cumin) ir įpjausčiau pusę nedidukės uoginės paprikos (jalapeno). Jeigu kam patinka kokie nors kiti priedai: mango, persikai, chipotle parikos arba dar kas kita, manau, kad viskas puikiai tiks. Gaminant salsą suklysti tikrai neįmanoma. 


Skanaus!

Aušra














Pomidorų salsa



2 dideli pomidorai
½ nediduko raudono svogūno (arba ¼ didesnio)
saujelė kalendros lapelių
½ uoginės paprikos (jalapeno)*
¼  žalios paprikos
1 šaukštas acto
2 - 3 šaukštai vandens
½ šaukštelio cukraus
1 šaukštas limetos sulčių
žiupsnelis druskos
žiupsnelis maltų juodųjų pipirų
žiupsnelis maltų baltųjų kmynų (cumin)



*jalapeno paprikos dėti nebūtina, jeigu norite švelnios salsos



Visas daržoves smulkiai supjaustykite. Jeigu nutarsite dėti jalapeno paprikos, pirmiausiai būtinai užsimaukite gumines pirštines, papriką perpjaukita pusiau, išimkite sėklas ir supjaustykite labai smulkiai. Į nedidelį dubenėlį sudėkite smulkiai supjaustytą svogūną, cukrų, actą ir vandenį; viską pašildykite mikrobanginėje krosnelėje 10 - 15 sekundžių, kad tik vos vos sušiltų. Ištraukus iš mikrobanginės, leiskite svogūnams pora minučių pasimarinuoti, po to juos nukoškite. Smulkintas daržoves ir prieskonius sumaišykite. Pabaigai viską apšlakstykite limetos sultimis.




Basic Tomato Salsa


2 large ripe tomatoes

½ small red onion (or ¼, if it is larger)

½ jalapeno pepper

¼ large green pepper

bunch of cilantro leaves

1 tablespoon white wine vinegar

2 – 3 tablespoons water

½ teaspoon sugar

1 tablespoon freshly squeezed lime juice

pinch of salt

pinch of freshly ground black pepper

pinch of ground cumin





Make sure you wear rubber gloves when working with jalapeno pepper. Remove seeds from jalapeno pepper and mince half of it (or less, if you prefer mild salsa).

Chop tomatoes, cilantro and green pepper. Place everything in the medium size bowl. Mince red onion, place it in a small microwavable bowl, mix it together with vinegar, water and sugar, microwave for 10-15 seconds, until slightly worm. Remove from microwave and let it sit for a few minutes to marinate, then drain the onion and add it to tomatoes and the rest. Add salt, pepper and cumin, mix everything, splash it with lime juice.

22 rugpjūčio, 2011

Maudynės užtvankoje ir picos


Picą su figomis norėjau iškepti jau seniai seniai, bet vis neprisiruošdavau. Galų gale prisiruošiau, bet išsigandau, kad figų sezonas jau tikriausiai bus pasibaigęs, ir jokios figų picos man nebebus… . Nebeatidėliodama nukulniavau į Wegmans ieškoti figų, ir, kaip nekeista, figų buvo, ir gana gražių, iš Kalifornijos. Ten tikriausiai jokių sezonų išvis nėra, nes iš Kalifornijos visi vaisiai ir daržovės eina pilnu tempu apskritus metus. 

Pica su figomis, ožkų sūriu, rūkytu kumpiu ir žalumynais mane pirmą kartą pavaišino mano lietuvė draugė Jūratė. Prie picos ji dar ant grotelių iškepė persikų, padarė arbūzo salotų su mėtomis ir labai gaivaus šaltalankių gėrimo. Pietūs buvo šimtabaliai, įsimintini ir nepakartojami!

O buvo taip. Pasikvietė mane Jūratė vieną gražią darbo dieną į svečius. Planas buvo toks: ji nusives mane paplaukioti į labai gražią vietą netoli jos namų, o po to ji staigiai paruoš mums pietus. Kaip smagu! Iš ryto eidama į darbą įsimečiau maudymosi kostiumėlį. Maudynė iš tiesų buvo kokių reta, taip vadinamoje “Second Dam” užtvankoje, kur Six Mile Creek upelis išplitęs į tokį visai nemenką ežeriuką, įspaustą tarp akmeninių uolų.


Maudytis ten neva tai draudžiama, todėl nesama jokio pliažo ar gyvybes saugančių gelbėtojų, ar virvėmis ir plūdėmis apribotų “saugaus maudymosi” zonų. Vien tik laukinė gamta: smėlėti miško takeliai, akmeninai skardžiai ir žali krantai. Vanduo buvo šiltas, plaukioti buvo smagu, o apie gylį stengiausiai negalvoti. 


Po maudynės Jūratė per kokias penkioliką minučių sutaisė mums šikarnus pietus. Jos pica buvo fantastinė! Labai norėjosi ją atkartoti, o atkartojus apie ją parašyti.

Mano picos padas išėjo šiek tiek storesnis, nei Jūratės. Gal todėl, kad aš tešlą prieš kepdama dar kelias valandas kildinau, todėl nors ir kaip plonai aš ją paskui ištampiau, ji vis tiek buvo spėjusi taip išsipukšėti, kad, ištiesta į skardą, ji kilo bežiūrint. Jūratės picos padas buvo plonas plonas, vos ne permatomas. Kepamas jis gražiai apskrudo ir pasidarė toks traškus ir sausas – man labai toks patiko, daug labiau negu manasis. Na bet bus proga patobulinti. Visa kita buvo daugmaž panašu, todėl pasakyčiau kad Jūratės pica su figomis ir ožkų sūriu man pavyko. Buvo labai labai skanu!

O kadangi aš pridariau daug daugiau tešlos, negu reikia, tai iškepiau ne tik picą su figomis, bet dar ir picą su šviežiais abrikosais ir medumi. 


O kas liko - aptepiau trintais pomidorais, apibarsčiau džiovintais raudonėliais ir apdėliojau šviežia mozzarella. 


Visos trys picos buvo liuks ir visos trys buvo labai aukštai įvertintos šeimos.
O maudynę “Second Dam” užtvankoje mes neužilgo vėl pakartojome. Aš ten nusitempiau ir savo sesę Lina. Lina, nors ir užkietėjusi plaukikė, maudykle toje bedugnėje ne ypač džiaugėsi ir vandenyje jautėsi gana nejaukiai. Nežinia kodėl. Ją tikriausiai baseinas sugadino. 


Prie plaukiojimo 2nd dam, kaip ir prie gyvenimo Itakoje, reikia priprasti.


Pica su figomis, ožkų sūriu ir kumpiu



2 picoms


Padui :

1 stiklinė šilto vandens

1 pokelis (~7g) sausų mielių

3 stiklinės miltų

1 šaukštas aliejaus

1 šaukštelis cukraus

½ šaukštelio druskos



Įdarui:

6 – 8 figos, supjaustytos ketvirčiais

100g ožkų sūrio, supjaustyto ~1cm storio griežinėliais

Plonai pjaustyto rūkyto kumpio

Kelios čiobrelių šakelės

Alyvuogių alilejaus

Medaus

Balzaminio acto

Žalumynų (arugulos, arba svogūnų laiškų, arba jaunų rėžiukų (watercress) lapelių)



Užminkyti tešlą: vandenį, mieles, cukrų ir druską sumaišyti didokame dubenyje, suberti 1 stiklinę miltų ir gerai išmaišyti. Mielių ir miltų mišinį apibarstyti dar kokias 2 šaukštais miltų, dubenį uždengti rankšluostėliu ir palikti kokiai 15 minučių kamabario temperatūroje, kad pakiltų. Į išputojusį mielių ir miltų mišinį sudėti likusius miltus ir aliejų, užminkyti tešlą. Kai tešla nebelips prie rankų, bus vientisa ir elastinga, dėti ją į aliejumi išteptą dubenį, vėl uždengti rankšluostėliu ir palikti kambario temperatūroje 1 – 2 valandoms, kad pakiltų.



Pasiruošti skardas: dvi plokščias kepimo skardas patepti trupučiu aliejaus, apibarstyti miltais, skardas apversti, ir iškratyti neprilipusius miltus.



Orkaitę įkaitinti iki aukščiausios įmanomos temperatūros. Kuo karščiau, tuo geriau; mano orkaitės aukšciausia galima temperatūra yra 500F (260oC).



Pakilusią tešlą padalinti į dvi lygias dalis. Kiekvieną dalį plonai iškočioti (arba tiesiog atsargiai ištampyti rankomis) tiesiai į skardą. Iškočioto pado viršų patepti alyvuogių aliejumi, ant jo kloti plonai supjaustytą kumpį, išdėlioti supjaustytas figas ir ožkų sūrį, pabarstyti čiobrelių lapeliais, apšlakstyti alyvuogių aliejumi. Kepti apie 10-15 minučių, kol padas gražiai paruduos.



Iškepusią picą traukti iš orkaitės; dar karštą apšlakstyti medumi, balzaminiu actu ir apibarstyti žalumynais.



18 rugpjūčio, 2011

Straipsnis apie Ameriką ir granola su keptomis slyvomis

Žurnalo „Virtuvė“ rugsėjo numeryje atspausdintas mūsų su Jūrate straipsnis apie Ameriką. Straipsnyje daug nuotraukų su Itakos vaizdais, o taip pat keturi receptai: 1) šokoladinis (brownies), 2) krevečių „mėsainis“, 3) pastiprintas limonadas su arbūzu ir džinu ir 4) Beatos Nicholson amerikietiška granola su keptomis slyvomis.

Smagaus skaitymo!

Aušra



Skonių geografija


Amerika: skaniai, sveikai ir ekologiškai


Aušra Marcinkevičiūtė ir Jūratė Liaukonytė

Nuotraukos iš autorių asmeninio archyvo


Skaitytojams norime pasiūlyti kelionę už Atlanto, kur naujosios valgymo ir maisto gaminimo tradicijos ragina ieškoti natūraliai išaugintų ir sveikų produktų, pirkti juos iš vietinių ūkininkų ir kuo daugiau gaminti patiems namuose.  

Įsivaizduokite nedidelį miestelį su vos trisdešimčia tūkstančių gyventojų. Miestelis įsikūręs ant ežero kranto tarp kalvų ir neaukštų kalnų, kurie pats tas slidinėjimui. Kalvų šlaitai nukloti vynuogynais. Sraunios kalnų upės teka akmenuotomis vagomis, o pasiekę aukštą skardį, krenta žemyn įspūdingais kriokliais. Vasarą krioklių apačioje išmušti tvenkiniai virsta puikiomis maudyklėmis. Žiemą krentantis vanduo sušąla į masyvius varveklius, kuriuos uolienose esantys mineralai nuspalvina mėlynai, žaliai, geltonai. Čia ilgos ir gilios žiemos, spalvingi rudenys. Pavasarį visas miestelis pavirsta vientisu žydinčiu sodu, o vasaros čia trumpos, bet šiltos ir malonios, skęstančios vešlioje žalumoje. Miestelyje nėra mašinų spūsčių, daugelis gyventojų į darbą ir kitur dažnai važiuoja dviračiais, aktyviai dalyvauja antrinių žaliavų perdirbimo ir kompostavimo programose, vietoje vėpsojimo į televizoriaus ekraną renkasi jogos pratybas, baidares ar žygius į gamtą. Vaisius ir daržoves, o taip pat mėsą, pieną ir daug ką kitą žmonės stengiasi pirkti iš vietinių augintojų, o prekybos centruose renkasi ekologiškus produktus.

Pabandykite atspėti, kokioje šalyje yra tas įsivaizduojamas miestelis. Taip, atspėjote teisingai. Tai JAV. O miestelis vadinasi Itaka (Ithaca). Įsikūręs pačiame Niujorko valstijos centre, maždaug 260 km nuo Niagaros krioklio arba 350 km nuo Niujorko miesto. Tai puiki vieta gyventi, auginti vaikus, važiuoti atostogauti ar šiaip aplankyti, o aplankius parsivežti krūvą gražių gamtovaizdžių nuotraukų, nes gamta Itakoje iš tiesų yra nepaprastai graži.


Mes norime būti ekologiški 

Itaka yra išgrynintas pavyzdys, kaip taupi ir ekologiška gyvensena gali būti ne vien tik trumpalaikė mada, bet nusistovėjęs gyvenimo būdas. Žmonės čia surinkinėja plastikinę ir stiklinę tarą, skardines ir popierių, juos patys surūšiuoja į atskirus konteinerius ir tame nemato nieko keisto. 

Skirtingomis spalvomis dažytos dėžės su užrašais „Glass“, „Plastic“, „Cans“, „Paper“, „Compost“ stovi visur – mokyklose, studentų valgyklose, sporto ar konferencijų salėse, ir žmonės tikrai noriai viską rūšiuoja, niekieno neraginami, tiesiog automatiškai. Tiesa, miestelio valdžia yra sukūrusi ir paskatą rūšiuoti ir perdirbti atliekas: gyventojui išmesti vieną šiukšlių maišą į sąvartyną kainuoja vieną dolerį, o štai perdribimui surūšiuotos atliekos paimamos iš namų nemokamai. 

Per įvairius renginius ir miesto šventes, kai gatvėje prekiaujama maistu ir sunaudojami kalnai vienkartinių indų, vietoje plastikinių įrankių ir vienkartinių stiklinių beveik visuomet bus naudojami kompostuojami vienkartiniai indai (biodegradable), pagaminti iš kukurūzų. 

Ūkininkų turgus 

Dauguma itakiečių tiesiog įsimylėję savąjį ūkininkų turgų (Ithaca Farmers’ Market). Turgus pradeda veikti vėlyvą pavasarį ir užsidaro spalio pabaigoje. Keturis kartus per savaitę vietos ūkininkai jaukioje turgavietėje ant ežero kranto ar miesto parke prekiauja sezoniniais vaisiais ir daržovėmis iš savo daržo, taip pat ekologiška mėsa, paukštiena, kiaušiniais, pieno gaminiais, vietiniais sūriais, šviežia namine duona, įvairiausiais saldumynais, medumi, klevų sirupu ir vietiniais vynais, iš kurių garsiausi yra šaltų žiemų išauginti rislingai. Turguje galima nusipirkti netoli Itakos auginamų Šetlando avių ir lamų vilnos, siūlų, rankomis megztų megztinių, kepurių ir pirštinių. Čia prekiauja vietiniai juvelyrai ir menininkai, groja gyva muzika, o pirkėjai, nusipirkę ko reikia ir ko nereikia, arba šiaip pasidairę, prisėda ant kelmo suvalgyti čia pat nusipirktus pusryčius arba pietus. 

Turguje ypač populiarios čia pat malkinėje krosnyje kepamos “flatbreads” – nedidukės picos plonu apskrudusiu padu su pačiais įvairiausiais įdarais: pomidorais, bazilikais ir šviežia mocarela, arba skrudintais česnakais, alyvuogių aliejumi ir asiago sūriu, arba miško uogomis ir maskarpone. Ilgiausios eilės šeštadieniais nusitiesia ties makrobiotinių patiekalų pardavėjomis „Macro Mamas“, kurių kiekvieną savaitę besikeičiantis meniu stebina išradingumu. Pavyzdžiui, čia galima paragauti kinvos su mėtomis, žaliųjų citrinų žievele ir pistacijomis; pupelių su skrudintais baltaisiais kmynais (kuminu) ir keptų rabarbarų padažu; ant grotelių keptų portabella pievagrybių su saldžiosiomis paprikomis ir smidrais; o galbūt susigundysite troškintomis morkomis su pankoliu ir saldžiaisiais kukurūzais bazilikų sultinyje. Desertui - vyšnių pyragas arba saldus duonos pudingas su rabarbarais ir imbiero cukatais, o gal išsirinksite šokoladinius putėsius arba tradicinį  amerikietišką morkų pyragą su grietinėlės sūrio ir klevų sirupo glajumi. 

Turguje dažnai išsirikiuoja eilė prie tradicinių amerikietiškų vaflių, ant kurių visada gausiai užkraunama šviežių uogų ir plaktos grietinėlės, galiausiai viskas gausiai apliejama vietinės gamybos klevų sirupu. Turguje galima nusipirkti vietinės „Gimme!“ kavos, čia pat išspaustų apelsinų sulčių arba limonado. 

Ūkininkų turgus – tai ypatinga vieta. Čia visada tvyro gera nuotaika, lėtas savaitgalio šurmulys ir malonūs kvapai. Vasaros metu tai viena pagrindinių miesto atrakcijų, į kurią itakiečiai mėgsta atsivesti iš toliau atvykusius svečius. Svečiai ir turistai dažnai susigundo paplaukioti ekskursiniu garlaiviu po Kajugos ežerą, kuris keleivius surenka čia pat turguje. Prieplaukoje galima pririšti savo baidarę ar kajaką, išgerti kavos ar sukimšti sočius pietus, ir vėl toliau sau plaukti. Nenuostabu, kad itakiečiai myli savo turgų ir juo labai didžiuojasi. 

Bendruomenės remiama žemdirbystė 

Jei nespėjote į turgų – ne bėda! Šviežių vaisių ir daržovių galite prisirinkti patys arba sulaukti reguliarios sezoninių daržovių siuntos iš vietinių ūkininkų. Jei domina pirmas variantas, tereikia pavažiuoti pora trejetą mylių už miesto, ir pamatysite „U–Pick“ ženklus, kurie praneša, kad čia galima patiems prisirinkti uogų, vaisių arba daržovių, o užmokestį dažnai pakanka įmesti į rakinamą dėžę. 

Jeigu jūs vis dėlto norite, kad jums šviežios daržovės ir vaisiai būtų pristatyti į namus arba iš anksto sutartą vietą, reiktų pasirinkti iš kelių dešimčių taip vadinamųjų CSA (Community Supported Agriculture – bendruomenės remiama žemdirbystė). Už tam tikrą fiksuotą mokestį kas savaitę ar dvi vietiniai ūkininkai pristatys tai, kas dabar auga jų laukuose.  Žinoma, vieną savaitę džiaugsitės plačiu vaisių, daržovių ir prieskoninių žolelių asortimentu, o kitą kartą krapštysite galvą ir galvosite ką gaminti iš dviejų kilogramų lapinių kopūstų, nes šiai savaitei kitos daržovės dar neužderėjo.  Tokia pirkimo sistema primena loteriją, tačiau ji skatina gaminti pagal gamtos ritmą ir ieškoti receptų patiekalams su tokiomis daržovėmis ir vaisiais, kurių tiesiog neišdrįstumėte pirkti parduotuvėje. 

Grįžtant namo iš daržo ar sodo, pakeliui būtinai užsukite į vyno daryklą, kur vos ne bet kuriuo paros metu (nors ir 9 val. ryto!) jums bus pasiūlyta vietinių vynų degustacija. Dažniausiai už dyką, arba už simbolinį mokestį. Na o jeigu turite vynų neragauti pasiryžusį vairuotoją, galite aplankyti net kelias vyno daryklas – jų aplink Itaką yra virš šimto! Finger Lakes Wine Trail esančios vyno daryklos gamina daugiau ir mažiau garsius Riesling, Chardonnay, Gewürztraminer, Pinot Noir, Cabernet Frank, Vidal Blanc, Seyval Blanc, Vitis Labrusca, ir visose jose jūs būsite laukiami ir maloniai priimti. 

Prekybos centras 

Be ūkininkų turgaus, pati tinkamiausia ir kasdieniškiausia vieta pradėti pažintį su šiandieninės Amerikos gastronomija ir virtuvės tradicijomis yra prekybos centras. Itakoje veikia keletas didelių prekybos centrų, kurių didžiausias – „Wegmans“, dirbantis visą parą. Jei užsuksite į „Wegmans“ vakare po darbo arba šeštadienį, kai dauguma itakiečių važiuoja apsipirkti, mašinų parkavimo aikštelėje galite nerasti vietos. Toks įspūdis, kad čia susirinko visa Itaka. Bus atidarytos visos 25 kasos, o prie jų išsivinguriuos eilės. Visi atėjo apsipirkti, ir vežimėliuose ne tik alus ir bulvių traškučiai ar šaldyto greito maisto pakuotės. Toli gražu. Parduotuvės lentynos lūžta nuo šviežių gėrybių. Sezoniniai vaisiai ir daržovės daugiausiai vietiniai, iš aplinkinių ūkininkų. Mėsos, žuvies, konditerijos skyriai – svajonė! Produktai švieži, pasirinkimas begalinis, už prekystalio stovintys pardavėjai malonūs, šnekūs ir užkalbinti pirmiausiai nusišypso plačia „amerikietiška“ šypsena – iki ausų. 

„Wegmans“ turi savo kulinarijos mokyklą: parduotuvės antrame aukšte įrengta prašmatni profesionali virtuvė. Joje nuolat vyksta įvairiausių patiekalų demonstracijos, patyrę šefai pasakoja apie vynus ir sūrius, moko, kaip patiems pasigaminti sušius arba iškepti šokoladinį pyragą be miltų. 

Laukiant eilėje prie kasos, užkalbiname vieną toje pačioje eilėje stovintį pirkėją. Jo vežimėlyje – didelis paketas su šviežia žuvimi, gniūžtė šviežios kalendros lapelių, maišas ilgagrūdžių ryžių, butelaitis sojos padažo, maišelyje kelios česnako galvutės, imbiero šaknis, krepšelis persikų, pakuotė itališkų amaretti sausainių. Paklaustas, ką ruošiasi gaminti, vyras tradiciškai šypsosi iki ausų: vakarienei bus gaminama lašiša su terryaki padažu ir ryžiais, o desertui – trupininis pyragas su persikais, tiekiamas šiltas su vaniliniais ledais.  

Esant šitokiai maisto produktų gausai ir pasirinkimui, visai nekeista, kad žmonės gamina gurmaniškus ir įdomius patiekalus. O gal visgi yra atvirkščiai – gal paklausa padiktavo šitokią begalinę pasiūlą? Žmonės ėmė parduotuvėse ieškoti šitaki grybų, šviežios kalendros ir pankolio gumbų, Madagaskaro vanilės ir natūralaus cukraus. Todėl prekybos centrai pasirūpina, kad šių prekių būtų pakankamai, nes pirkėjų atsiras. 

Pasivaikščiojus po Wegmans tampa aišku, kad Itakos gyventojai mielai maistą gamina namuose, ir gamina skaniai. Jie mėgsta pirkti sezonines daržoves ir vaisius, ir visada mieliau renkasi ekologiškus produktus iš vietinių ūkininkų, nei egzotinius, atvežtus iš tolimų kraštų. Maisto kokybė, o ne kiekybė seniai čia tapo pagrindiniu reikalavimu, ir toje Wegmans kasdien užplūstančioje minioje, kaip nekeista, dominuoja liekni, sveikai ir sportiškai atrodantys žmonės. Jeigu netikite – atvažiuokite į Itaką, ir patys pamatysite. 

Cornell universitetas 

Itakos gyvenimas neatskiriamas nuo Cornell universiteto. Tai didžiausias miesto darbdavys, todėl vos ne visi Itakos gyventojai yra vienaip ar kitaip susiję su Cornell. Be tradicinių mokslo pakraipų: ekonomikos, architektūros, inžinerijos, verslo studijų ir kitų, Cornell taip pat didžiuojasi bene didžiausiais šalyje žemdirbystės ir  gyvulininkystės fakultetais, kuriuose jau pora šimtų metų vedamos naujos vaisių, daržovių, javų, o taip pat ir gyvulių veislės. 

Iš Cornell auginamų karvių pieno maisto pramonės fakultetas sėkmingai gamina ledus, sūrį bei sviestą. Ir visa tai pardavinėja „Cornell Dairy Farm“ parduotuvėje–kavinėje. Universitetui priklauso beveik šimto hektarų eksperimentinio miško plotas (Arnot Experimental and Research Forest), kur auginami ir saldžią sulą „gaminantys“ klevai. Iš jų kasmet surenkama tūkstančiai litrų klevų sirupo, kuris yra parduodamas itakiečiams. 

Dar didesni Cornell apylinkių plotai užsodinti vaismedžiais. Cornell medelyno obuoliai ir kriaušės auginamai natūraliai, be chemikalų, o sandėliavimui skirti vaisiai nepurškiami vašku ar kaip kitaip neapdorojami. Žieminiai obuoliai laikomi specialiuose šaltuose vėdinamuose kambariuose, kuriose jie išlieka sveiki ir kieti iki pat balandžio pabaigos. Tokios visoje Amerikoje populiarios obuolių veislės kaip „Empire“, „Jonagold“, „Cortland“, „Macoun“ ir „Liberty“  išvestos būtent Cornell Universitete. 

Naujoji Amerikos virtuvė 

Ar yra toks reiškinys kaip Amerikos virtuvė? Tikriausiai nėra, nes Amerika, kaip žinia, yra eklektiškas pačių įvairiausių tautų kulinarinių tradicijų mišinys. Ir eksperimentuoti mėgstantys namų virėjai, ir prašmatnūs restoranai nebijo naudoti pačių įvairiausių ingredientų pačiomis netikėčiausiomis kombinacijomis, dažnai į vieną katilą sumaišydami Europos, Azijos ir Pietų Amerikos skonius. 

Šiandieninėje Amerikoje daugelis žmonių kelia labai aukštus reikalavimus maistui, ar tai būtų restoranas, ar sava virtuvė. Tačiau neteisinga būtų vienareikšmiškai sakyti, kad šioje šalyje kiekvienas perka natūralius maisto produktus ir juos gamina namuose. Amerikoje apstu  nekokybiško maisto ir yra labai daug jį perkančių ir vartojančių žmonių. Čia veikia daug prastų restoranų su nežmoniškomis porcijomis, o juose dažnai maitinantis nereikia tikėtis nieko gero nei iš savo figūros, nei iš sveikatos. 

Tačiau Amerikoje yra ir kitaip. Kaip nekeista, Itakoje, tas “kitaip” yra dominuojantis gyvenimo būdas. Galime drąsiai pasakyti, kad Itakoje dauguma žmonių rūpinasi tuo, ką, kaip ir kiek jie suvalgo, dauguma stengiasi valgyti ne vien tik sveikai, bet skaniai ir įdomiai, ir dažnai mėgsta patys pasisukioti prie viryklės. Itaka nėra vienintelė tokia sveikos gyvensenos oazė Amerikoje. Tai ir Berklis Kalifornijoje (Berkeley, CA), ir Bolderis Kolorado valstijoje (Boulder, CO), ir Ašvilis Šiaurės Karolinoje (Asheville, NC), Berlingtonas Vermonte (Burlington, VT), Hanoveris Naujajame Hampšyre (Hanover, NH) ir nesuskaičiuojama daugybė kitų miestų ir miestelių, kur yra pilna eklogiško maisto augintojų, o natūraliai išauginti maisto produktai  nebėra vien tik nepasiekiama prabanga, veikiau - daugelio namų kasdienybė. 

Naujoji Amerikos virtuvė (New American Cuisine) – tai maistas, ruošiamas iš šviežių sezoninių ingredientų, juos kūrybiškai, drąsiai ir šiuolaikiškai derinant tradiciniuose receptuose.  Tai Senojo Pasaulio patiekalai, pagaminti iš aukščiausios kokybės vietinių produktų, perpinant įprastinius maisto paruošimo metodus ir molekulinę gastronomiją. 

Tai ant grotelių kepti vištienos kepsneliai su saldžiu riešutų sviesto ir sezamo sėklų padažu, prie kurių labai tiks šviežių agurkų salotos; tai keptas upėtakis su traškia wasabi krienų ir moliūgų sėklų plutele, tiekiamas su raudonaisiais ridikėliais ir šviežiais žalumynais; arba netikras veršienos zuikis su miško grybų padažu ir šviežiomis garuose virtomis bulvytėmis. Tai netikėti, nenuobodūs, eklektiški patiekalai, kur puikus maistas yra minimaliai apdorojamas, stengiantis išryškinti patiekalo sudedamąsias dalis, jų nemaskuojant įmantrybėmis ar neaiškia chemija. 

Netikime, kad, atvykus į Ameriką, galima nusivilti šios šalies virtuve. Galbūt galima jos nepamatyti ar nespėti su ja susipažinti, nors ir tai labai sunku įsivaizduoti. Nebent dar prieš atvykdami tvirtai būsite sau pasižadėję visą kelionės laiką praleisti atrakcionų parko valgykloje ir jokiu būdu nekelti kojos nei į jokį prekybos centrą, nei į turgų, nei į draugų rekomenduotą restoraną. Bet tikėkimės, kad taip neatsitiks, ir jūs turėsite noro ir progų paskanauti tai, ką mėgsta valgyti šiuolaikiniai amerikiečiai. Ir tikimės, kad liksite patenkinti. 

Norime padėkoti Linai Marcinkevičiūtei už taiklias pastabas. 




Granola su meduje keptomis slyvomis ir natūraliu jogurtu





Granolai (15-20 porcijų): 
Adaptuota pagal Beatos Nicholson receptą iš knygos "Beatos Virtuvė"

250 g nesmulkintų avižinių dribsnių 
100 g saulėgrąžų 
50 g moliūgų sėklų 
50 g kokosų drožlių 
50 g sėmenų 
50 g migdolų drožlių 
50 g pasmulkintų graikiškų riešutų 
75 ml aliejaus (ne alyvuogių!) 
150 g medaus 
2 valgomieji šaukštai rudojo cukraus 
1/2 arbatinio šaukštelio druskos 

Keptoms slyvoms (10-12 porcijų): 

1 kg juodųjų arba mėlynųjų slyvų 
2 valgomieji šaukštai medaus 
1 valgomasis šaukštas rudojo cukraus 
1 arbatinis šaukštelis vanilės ekstrakto 
žiupsnelis druskos 

Granolai sumaišyti visus ingredientus dideliame dubenyje, mišinį paskirstyti ant plačios kepimo skardos, kepti 180ºC temperatūroje, laikas nuo laiko pamaišant, apie 30 minučių, arba kol visa granola įgaus sodrią auksinę spalvą.  

Slyvoms: didokoje stiklinėje arba keraminėje kepimo formoje sumaišyti medų, cukrų, druską ir vanilės ekstraktą. Į medaus ir cukraus mišinį sudėti maždaug 2 cm storio riekelėmis supjaustytas slyvas, viską gerai išmaišyti ir kepti 200ºC 10 - 15 minučių, kol slyvos suminkštės. Išėmus iš orkaitės atvėsinti. 

Granolą ir keptas slyvas tiekite su natūraliu jogurtu. 









15 rugpjūčio, 2011

Suaugusiųjų gimtadieniai ir tiramisu su kriaušėmis


Rugpjūčio 7-ąją  audringai atšventėme Juliaus ketvirtąjį gimtadienį, o štai šestadienį reikėjo švesti dar vieną gimtadienį, tik toli gražu nebe ketvirtą. Visai nesvarbu, kelintą, bet tikrai ne ketvirtą, ir ne penktą, ir ne dvidešimtą, ir net ne trisdešimtą. Deja. Geri draugai, sveikindami mane feisbuke, nepraleido progos užakcentuoti, kad va, jau dabar trisdešimt devyneri! Aš būčiau visai nesupykusi, jeigu jie taip stropiai nebūtų suskaičiavę. Bet kokiu atveju,  mano gimtadienis, kelintas jis bebūtų, labai skyrėsi nuo Juliaus ketvirtojo gimtadienio. Nebuvo tradicinio Birthday Cake (vos ne paties būtiniausio sėkmingo gimtadienio atributo, Juliaus nuomone), nebuvo degamų žvakučių ir pačių slapčiausių norų sugalvojimo, jas užpučiant. Nebuvo ir “Happy Birthday” dainų. 


Man norėjosi suaugusių žmonių gimtadienio, neminint metų skaičiaus ir nesimatuojant ūgio prie sienos, be žvakučių, bet su taure gero vyno. Pavyzdžiui, gimtadienis Italijoje būtų visai neblogai. Kokiame nors restorane Romos centre, staliukas kieme su vaizdu į naktinį miestą, jautienos carpaccio, taurė raudono vyno. Arba kad ir kokiame nors Cinque Terre, po žvaigždėtu rugpjūčio dangum, klausantis Viduržemio jūros, su taure gero vyno. Italijoje niekada nebuvau, bet skaičiau daug knygų ir mačiau daug nuotraukų, todėl spėju, kad nusprendusi ten atšvęsti gimtadienį tikrai neprašaučiau. Las Vegas irgi būtų neblogai, bet jeigu negalima į Las Vegas, tai koks nors Wolfgang Puck restoranas Borgatoje Atlantic City, NJ irgi visai tiktų, su jautienos ravioli ir taure gero vyno. Mano “Top Birthday Parties” saraše gana aukštoje pozicijoje įrašytas Niujorkas. Be išeiginių dirbanti mano fantazija siūlytų vakarojimą kokiame nors nors neprastame kokteilių bare and kokio nors labai aukšto viešbučio stogo, kur vien tik vaizdą būtų verta prisiminti visą likusį gyvenimą. Jeigu nepavyktų planas su kokteilių baru ant stogo, aš manau, kad visai neblogai būtų nueiti į kokį spektaklį Brodvėjuje; Mama Mia būtų pats tas, bet Chicago irgi tiktų, nors ir nebe pirmą kartą. Po spektaklio priklausytų vakarienė; aš mielai nueičiau į Trattoria Dopo Teatro ir paprašyčiau staliuko prie lango, paskui užsisakyčiau picą ir taurę vyno; o desertui – grietinėlės pyragą su mėlynėm, kuriam lygių kol kas nėra. 


Per savo trisdešimt devintąjį gimtadienį aš nevažiavau nei į Niujorką, nei į Las Vegą, nei į Romą. Iš anksto žinojau, kad nevažiuosiu. Taip pat žinojau, kad gimtadienis vis tiek ateis, noriu aš to, ar nenoriu. Dar labai gerai žinojau, ačiū geros širdies draugams, kad tai mano paskutinis ketvirtosios dešimties gimtadienis, ir kad kitamet teks iškilmingai ir neišvengiamai įžengti į PENKTĄJĄ dešimtį. Todėl norėjosi gimtadienio šventės, tik jokiu būdu be žvakučių, aidint “Happy Birthday” melodijoms. Norėjosi taurės gero vyno ir superinio deserto su brendžiu ir vaisiais, taip pat labai norėjosi, kad nelytų ir kad visi galėtumėm ilgai sėdėti kieme, klausytis žiogų ir žiūrėti į begalinį rugpjūčio nakties dangų, kai žvaigždės kabo žemai žemai, ir mėnulis įsikomponavęs tarp dviejų aukščiausių mūsų eglių. Su didžiausiu džiaugsmu skubu pranešti, kad mano trisdešimt devintasis gimtadienis buvo būtent toks – su žvaigždėtu dangum ir mėnuliu tarp eglių, su žiogais, jonvabaliais ir su Amy Winehouse. 

Barmenė Lina
Vakarienei buvo spaghetti su moliuskais balto vyno padaže. Lina sumaišė iš koto verčiančios baltos sangrijos su persikais, o desertui aš padariau tiramisu su baltame vyne virtomis kriaušėmis, naminiais “damų piršteliais” ir maskarponės kremu su vanile, kriaušių brendžiu ir baltu šokoladu. Po viso to aš dar išgėriau juodos kavos, nors tikriausiai nebuvo ypatingai tinkamas laikas gerti tokią stiprią kavą. Nepaisant to, sėdėjau aš sau ant plastikinės kėdės savo miške, siurbčiojau sangriją ir tikrai nenorėjau būti niekur kitur. Mano suaugęs gimtadienis buvo visiškai be priekaištų. Nežinau, ar galėjo būti geriau. 





Tiramisu su kriaušėmis ir baltu šokoladu

Pagal receptą iš Bon Appétit | Dec 2007




Kriaušėms:

750 ml balto vyno

2 stiklinės kriaušių sulčių

1 ¼ stiklinės cukraus

12 ankščių kardamono, perskeltų pusiau

4 šviežio imbiero skritulėliai, nulupti, maždaug 2,5 cm skersmens ir ½ cm storio

2 lazdelės cinamono

8 vidutinės kriaušės (apie 1,5 kg), nuluptos



Balto šokoladoir maskarponės putėsiams:

200 g balto šokolado

1/3 stiklinės kriaušių brendžio

¼ stiklinės vandens

1 ankštis vanilės

250 g maskarponės sūrio

1 stiklinė riebios gritinėlės



Sausainiams:

3 kiaušiniai

6 šaukštai cukraus

¾ stiklinės miltų

2 šaukštai krakmolo (kukurūzų)

6 šaukštai cukraus pudros



Papuošimui:

2 stiklinės riebios grietinėlės

Smulkinti imbiero cukatai

balto šokolado drožlės



Kriaušės:

Didokame puode sumaišyti visus ingredientus ir užvirinti. Sumažinti ugnį, puodą uždengti ir virti ant silpnos ugnies,kol kriaušes suminkštės, maždaug 30 minučių. Atvėsinti. Iš atvėsusio skysčio išimti kriaušes, o sirupą dar pavirinti atidengtame puode and vidutinės ugnies, kol sirupas nugaruos ir liks tik kokios 2 stiklinės skysčio, apie 15 minučių. Sirupą perkošti, prieskonius išmesti, o sirupą atvėsinti.



Putėsiai:

Karščiui atsparų dubenį uždėti ant puodo su verdančiu vandeniu (garų vonelė). Į dubenį sudėti baltą šokoladą, supilti brendį ir vandenį, viską pastoviai maišyti, kol šokoladas ištirps ir susimaišys su skysčiu į vientisą masę. Šokolado masę perkelti į kitą didesnį dubenį. Peiliu išimti vanilės sėklytes ir sudėti jas į šokolado masę. Pamažu dėti maskarponės sūrį, vis pastoviai maišant. Viską gerai išmaišyti. Atvėsinti.

Grietinėlę išplakti elektriniu mikseriu iki standžių putų. Plaktą grietinėlę atsargiai įmaišyti į balto šokolado ir maskarponės masę. Paruoštus putėsius atšaldyti šaldytuve pernakt, arba bent 3 – 4 valandas.



Sausainiai “Damų piršteliai” (Savoiardi)

Orkaitę įkatinti iki 170oC (350oF).

Pasiruošti dvi dideles kepimo skardas: jų dugnus patepti sviestu arba aliejumi ir ištiesti sviestiniu popieriumi.

Atskirti trynius nuo baltymų. Baltymus išplakti elektriniu mikseriu, kol jie šiek tiek sustandės. Pamažu pilti cukrų, vis toliau pastoviai plakant. Plakti tol, kol baltymai pasidarys standūs ir blizgantys. Atskirame dubenėlyje šakute išplakti trynius, juos supilti į išplaktus baltymus ir labai atsargiai išmaišyti, kad baltymai nesukristų. Paruoštą masę sudėti į konditerinį maišelį be antgalio (su apvalia maždaug 1 – 1,5 cm skersmens skyle). Ant paruoštos skardos formuoti  maždaug 10 cm ilgio sausainius, tarp jų paliekant maždaug 2 cm tarpus. Ant sausainių viršaus užsijoti 3 šaukštus cukraus pudros. Palaukti 5 minutes, kol cukrus sudrėks, o sausainių paviršius pasidengs mažais lašiukais. Užsijoti likusius 3 šaukštus cukraus pudros. Prilaikant sviestinį popierių, paversti kepimo skardą ir iškratyti neprilipusią cukraus pudrą. Sausainius kepti apie 10 min, skardas orkaitėje sukeisti vietomis, ir kepti dar 5 minutes, kol sausianiai lengvai paruduos. Išimtus sausainius šiek tiek atvėsinti, kokias 5 minutes. Metaline mentele perkelti dar šiltus sausainius ant grotelių ir leisti jiems pilnai atvėsti.



Tiramisu:

2 stiklines grietinėlės išplakti elektriniu mikseriu iki standžių putų. Į plaktą grietinėlę supilti 1/3 stiklinės sirupo, kuiriame virė kriaušės. Viską gerai išmaišyti.

Atvėsusias kriaušes perpjauti per pusę, išimti sėklas ir supjaustyti maždaug 1 cm storio riekelėmis.

Aukšto stiklinio indo dugną iškloti sausainiais, apvaliąja puse žemyn. Sausainius apšlakstyti sirupu, kuiriame virė kriaušės. Ąnt sausainių dėti trečdalį putėsių, juos paskirstant taip, kad prie indo kraštų būtų storesnis putėsių sluoksnis, nei vidurųje, o į vidurį pridėti 2 -3 šaukštus plaktos grietinėlės su kriaušių sirupu. Putėsių/grietinėlės sluoksnį išlyginti šaukštu. Ant putėsių sluoksnio išdėlioti kriaušių riekeles. Ant kriaušių vėl išdėlioti sausainius, juos apšlakstyti kriaušių sirupu, ir toliau taip sluoksniuoti dar du kartus: sausainiai –sirupas – putėsiai+grietinėlė – kriaušės. Ant pačio viršaus su konditeriniu maišeliu išspausti likusią plaktą grietinėlę. Desertą puošti balto šokolado drožlėmis ir smulkintais imbiero cukatais.