Daržas, mėtos ir mojito

Nuo to laiko, kai persikraustėme gyventi į  Ithaca, kasmet prie namų sodinu mažytį daržą. Tiesą pasakius, ypatingo reikalo tam daržui nėra – aplink mūsų namus yra bent pora didelių ūkių, kurie augina visokiausias daržoves, ir jų ten galima kokių tik nori ir kiek tik nori prisirinkti, labai nebrangiai. Be to, prie mūsų namų kažkodėl yra ypač bjauri žemė, vieni akmenys, todėl paruošti tą daržą sodinimui buvo ne juokai. Dar tvoros būtinai reikėjo, nes stirnos ir kiškiai, ir visokie kitokie žvėrys čia nepaliktų nieko, jeigu nebūtų tvoros. Žodžiu, vargo su šituo mūsų daržu daug daugiau, nei naudos. Na bet va jau kelinti metai pasodinu aš pomidorus, baziliką, dar visokių prieskoninių žolelių,  ir esu labai savuoju daržu patenkinta. Smagu, kai, išlėkus į kiemą galima prisiskinti saują baziliko ir čia pat sumalti pesto, arba prisirinkti šiltų nuo saulės pomidorų. Kartais pagalvoju, kad gal būtų visai neblogai ir praplėsti tą mūsų daržą,  kad galėčiau pasodinti morkų, arba svogūnų, arba net baklažanų. Dar gerai būtų turėti agurkų ir cukinijų, gal žalių pipirų, arba net moliūgų galima būtų užsiauginti, pyragams ir Halloween’ui. Bet tada reikėtų vėl kasti akmenuotą žemę, į kurią kastuvas lenda gal kokius 2 cm, vėl būtų pūslėtos rankos, o nugaroje - toks jausmas, kad ten kažkas įstatęs peilį ir jį sukinėja. Reikėtų ir naujos tvoros. Taip kad gal palauksiu su daržo plėtimu ir kol kas pasitenkinsiu tuo, ką turiu. 

 

Šį pavasarį mūsų daržas atrodė štai taip: dvylika pomidorų daigų: slyviniai, jaučio širdys, geltoni ir uoginiai; du kupsteliai baziliko; du kupsteliai mėtų; ir petražolės. Atskirai, kitoje namo pusėje dar pasodinau visokių prieskoninių žolelių: rozmariną, peletrūną, citrininį čiobrelį, raudonėlį ir lavandų kupstą. Prieš sodindama supyliau N kibirų žemių iš miško, paskui dar kokius 6 maišus mėšlo (iš parduotuvės!). Viskas gražiai prigijo, ėmė augti, o liepos pradžioje, kai orai pagaliau sušilo, viskas taip subujojo, kad manasis daržas pavirto į tikrų tikriausiais džiungles. Tokia tankmė, kad ne tik nėra būdų į tą daržą įlįsti, bet ten net piršto neįkiši. Joks saulės spindulėlis neturi jokių šansų prasiskverbti pro tą tankmę. Aišku, kad prisodinau per daug ir per tankiai. Stebiu dabar aš visą šitą daržą ir neturiu jokios vilties, kad tie mano pomidorai kada nors paraudonuos, nes noksta jie daugmaž tamsoje. 

Nors pomidorų pasodinau daugiausiai, šiemet  darže visgi dominuoja ne pomidorai, o mėtos.  Pasodinau du mažučius krūmelius, o dabar jos išsiplėtė per pusę daržo, vos ne pilnai užgožė du uoginių pomidorų daigus, ir toliau sau plečiasi. Aš per savo godumą jų neraunu, bet manau, kad jau laikas pradėti man jas naikinti, nes greitai turėsiu ne daržą, o mėtų plantaciją. Galėsiu tuoj pristatinėti reguliarias mėtų siuntas į Wrigley. Tai va, esant šitokiems begaliniams šviežių, kvapnių ir ekologiškų (!!) mėtų ištekliams, aš nenustodama gaminu receptus, kuriuose jos naudojamos, ir mėtų visada dedu negailėdama, kokius 4-5 kartus daugiau, nei recepte parašyta. Mėtinių patiekalų repertuare – žalieji žirneliai su pakepintais svogūnėliais ir mėtom, pasta su kumpiu, grietinėlės padažu ir su daug daug mėtų, mėtiniai ledai su šokoladu (mint-chocolate chip, mano sesės Linos mėgstamiausi), šalta arbata su mėtom…. . Ir dar, kiekvieną vakarą aš sau susimaišau puikų, kvapnų, šaltą ir visaip kitaip teigiamą Mojito, kuriam nepagailiu šviežių, ką tik nuskintų mėtų lapelių ir visada nešykštėdama įpilu Bacardi romo. Limetų sultys, sutrintos šviežios mėtos, daug cukraus, nei kiek ne mažiau šalto, iš šaldiklio ištraukto romo, viskas užpilama šaltu gazuotu vandeniu – ne kokteilis, o JĖGA! Gal kasdien ir nepatartina vartoti, bet aš vartoju, ir nieko! Visokį per dieną prisikaupusį stresą ir nuovargį viena tokia stiklinė nuima kaip ranka, o po antros stiklinės viskas aplink ima atrodyti taip, lyg į pasaulį žvelgtum pro rožinius akinius. Taigi, mojito su šviežiomis mėtomis iš savo daržo yra geras išradimas, o svarbiausia – tai dar vienas būdas panaudoti gausiai užderėjusias mėtas, nes negi leisi geram daiktui prapulti! Jeigu kokį vakarą užsinoriu kažko mandresnio, pasidarau mojito su spanguolių sultimis – išeina gražus rausvas gėrimas; tokio tik vieno užtenka, kad gyvenimas rožinėm spalvom nusispalvotų. Bet jeigu nėra spanguolių sulčių, klasikinis žalsvasis variantas yra nei kiek ne prastesnis. Karštą vasaros dieną nei vieno, nei kito tikrai neatsisakysiu. 

Ir dar – jeigu kas norit šviežių, gražių, ir, savaime aišku, “organic” mėtų, ateikit pas mus į Milano daržą, ir raukit, kiek tik patinka!

 

O jeigu kam nors įdomu, koks ten gyvis toje nuotraukoje pačioje pradžioje, kur dvi stiklinės (ar matot ten kairėje pusėje kažką neaiškaus?), tai pasakau, kad ten į kadrą pateko mūsų miške gyvenantis kalakutas. O čia – keturi jo draugai

 

Ačiū, kad skaitėte. 

Aušra

Spanguolių Mojito

1 didelė sauja mėtų lapelių

0,5 stiklinės cukraus

2 stiklinės šviesaus romo

1,5 stiklinės šviežiai išspaustų limetų (žaliųjų citrinų) sulčių

0,75 stiklinės spanguolių sulčių koncentrato

2,5 - 3 stiklinės gazuoto vandens

5 stiklinės ledukų

Ledukus paskirstyti į 6 stiklines. Mėtų lapelius sutrinti su cukrumi – tam labai tinka medinio šaukšto kotas. Į sutrintas mėtas supilti limetų sultis ir romą, gerai pamaišyti, kol cukrus ištirps. Supilti spanguolių sulčių koncentratą, gazuotą vandenį, sumaišyti, išpilstyti į stiklines su ledukais.