Daržas, mėtos ir mojito

Nuo to laiko, kai persikraustėme gyventi į  Ithaca, kasmet prie namų sodinu mažytį daržą. Tiesą pasakius, ypatingo reikalo tam daržui nėra – aplink mūsų namus yra bent pora didelių ūkių, kurie augina visokiausias daržoves, ir jų ten galima kokių tik nori ir kiek tik nori prisirinkti, labai nebrangiai. Be to, prie mūsų namų kažkodėl yra ypač bjauri žemė, vieni akmenys, todėl paruošti tą daržą sodinimui buvo ne juokai. Dar tvoros būtinai reikėjo, nes stirnos ir kiškiai, ir visokie kitokie žvėrys čia nepaliktų nieko, jeigu nebūtų tvoros. Žodžiu, vargo su šituo mūsų daržu daug daugiau, nei naudos. Na bet va jau kelinti metai pasodinu aš pomidorus, baziliką, dar visokių prieskoninių žolelių,  ir esu labai savuoju daržu patenkinta. Smagu, kai, išlėkus į kiemą galima prisiskinti saują baziliko ir čia pat sumalti pesto, arba prisirinkti šiltų nuo saulės pomidorų. Kartais pagalvoju, kad gal būtų visai neblogai ir praplėsti tą mūsų daržą,  kad galėčiau pasodinti morkų, arba svogūnų, arba net baklažanų. Dar gerai būtų turėti agurkų ir cukinijų, gal žalių pipirų, arba net moliūgų galima būtų užsiauginti, pyragams ir Halloween’ui. Bet tada reikėtų vėl kasti akmenuotą žemę, į kurią kastuvas lenda gal kokius 2 cm, vėl būtų pūslėtos rankos, o nugaroje - toks jausmas, kad ten kažkas įstatęs peilį ir jį sukinėja. Reikėtų ir naujos tvoros. Taip kad gal palauksiu su daržo plėtimu ir kol kas pasitenkinsiu tuo, ką turiu. 

 

Šį pavasarį mūsų daržas atrodė štai taip: dvylika pomidorų daigų: slyviniai, jaučio širdys, geltoni ir uoginiai; du kupsteliai baziliko; du kupsteliai mėtų; ir petražolės. Atskirai, kitoje namo pusėje dar pasodinau visokių prieskoninių žolelių: rozmariną, peletrūną, citrininį čiobrelį, raudonėlį ir lavandų kupstą. Prieš sodindama supyliau N kibirų žemių iš miško, paskui dar kokius 6 maišus mėšlo (iš parduotuvės!). Viskas gražiai prigijo, ėmė augti, o liepos pradžioje, kai orai pagaliau sušilo, viskas taip subujojo, kad manasis daržas pavirto į tikrų tikriausiais džiungles. Tokia tankmė, kad ne tik nėra būdų į tą daržą įlįsti, bet ten net piršto neįkiši. Joks saulės spindulėlis neturi jokių šansų prasiskverbti pro tą tankmę. Aišku, kad prisodinau per daug ir per tankiai. Stebiu dabar aš visą šitą daržą ir neturiu jokios vilties, kad tie mano pomidorai kada nors paraudonuos, nes noksta jie daugmaž tamsoje. 

Nors pomidorų pasodinau daugiausiai, šiemet  darže visgi dominuoja ne pomidorai, o mėtos.  Pasodinau du mažučius krūmelius, o dabar jos išsiplėtė per pusę daržo, vos ne pilnai užgožė du uoginių pomidorų daigus, ir toliau sau plečiasi. Aš per savo godumą jų neraunu, bet manau, kad jau laikas pradėti man jas naikinti, nes greitai turėsiu ne daržą, o mėtų plantaciją. Galėsiu tuoj pristatinėti reguliarias mėtų siuntas į Wrigley. Tai va, esant šitokiems begaliniams šviežių, kvapnių ir ekologiškų (!!) mėtų ištekliams, aš nenustodama gaminu receptus, kuriuose jos naudojamos, ir mėtų visada dedu negailėdama, kokius 4-5 kartus daugiau, nei recepte parašyta. Mėtinių patiekalų repertuare – žalieji žirneliai su pakepintais svogūnėliais ir mėtom, pasta su kumpiu, grietinėlės padažu ir su daug daug mėtų, mėtiniai ledai su šokoladu (mint-chocolate chip, mano sesės Linos mėgstamiausi), šalta arbata su mėtom…. . Ir dar, kiekvieną vakarą aš sau susimaišau puikų, kvapnų, šaltą ir visaip kitaip teigiamą Mojito, kuriam nepagailiu šviežių, ką tik nuskintų mėtų lapelių ir visada nešykštėdama įpilu Bacardi romo. Limetų sultys, sutrintos šviežios mėtos, daug cukraus, nei kiek ne mažiau šalto, iš šaldiklio ištraukto romo, viskas užpilama šaltu gazuotu vandeniu – ne kokteilis, o JĖGA! Gal kasdien ir nepatartina vartoti, bet aš vartoju, ir nieko! Visokį per dieną prisikaupusį stresą ir nuovargį viena tokia stiklinė nuima kaip ranka, o po antros stiklinės viskas aplink ima atrodyti taip, lyg į pasaulį žvelgtum pro rožinius akinius. Taigi, mojito su šviežiomis mėtomis iš savo daržo yra geras išradimas, o svarbiausia – tai dar vienas būdas panaudoti gausiai užderėjusias mėtas, nes negi leisi geram daiktui prapulti! Jeigu kokį vakarą užsinoriu kažko mandresnio, pasidarau mojito su spanguolių sultimis – išeina gražus rausvas gėrimas; tokio tik vieno užtenka, kad gyvenimas rožinėm spalvom nusispalvotų. Bet jeigu nėra spanguolių sulčių, klasikinis žalsvasis variantas yra nei kiek ne prastesnis. Karštą vasaros dieną nei vieno, nei kito tikrai neatsisakysiu. 

Ir dar – jeigu kas norit šviežių, gražių, ir, savaime aišku, “organic” mėtų, ateikit pas mus į Milano daržą, ir raukit, kiek tik patinka!

 

O jeigu kam nors įdomu, koks ten gyvis toje nuotraukoje pačioje pradžioje, kur dvi stiklinės (ar matot ten kairėje pusėje kažką neaiškaus?), tai pasakau, kad ten į kadrą pateko mūsų miške gyvenantis kalakutas. O čia – keturi jo draugai

 

Ačiū, kad skaitėte. 

Aušra

Spanguolių Mojito

1 didelė sauja mėtų lapelių

0,5 stiklinės cukraus

2 stiklinės šviesaus romo

1,5 stiklinės šviežiai išspaustų limetų (žaliųjų citrinų) sulčių

0,75 stiklinės spanguolių sulčių koncentrato

2,5 - 3 stiklinės gazuoto vandens

5 stiklinės ledukų

Ledukus paskirstyti į 6 stiklines. Mėtų lapelius sutrinti su cukrumi – tam labai tinka medinio šaukšto kotas. Į sutrintas mėtas supilti limetų sultis ir romą, gerai pamaišyti, kol cukrus ištirps. Supilti spanguolių sulčių koncentratą, gazuotą vandenį, sumaišyti, išpilstyti į stiklines su ledukais.

Turiningas laisvalaikis ir pomidorų pyragas

Kai tik ateina vasara, šnekos vis dažniau sukasi apie atostogas, laisvalaikį ir poilsį. Norisi kuo įdomiau ir turiningiau praleisti šiltąjį sezoną, nes vasara čia buvo, čia vėl jos nebėra, ir žiūrėk - vėl visi draugiškai kasame sniegą. Kol langai neapšarmoję, o dienos ilgos ir šiltos, norisi tikslingai išnaudoti ir pasimėgauti kiekviena šilta vasaros diena, kad, kai kieme bus -20^oC, būtų ką malonaus prisiminti. Po ilgų šeimos diskusijų apie tai, ką veiksime vasarą, ir pasiklausius draugų, pažįstamų ir giminių įspūdžių apie jų patirtus vasaros malonumus, iškart paaiškėja, kad vasarą yra tiesiog būtina užsiimti kokia nors ypatingai turininga veikla, generuojančia masę gero laiko ir gražių prisiminimų žiemai. O gal visgi nebūtina? Nes man, tiesą pasakius, pati maloniausia ir laukiamiausia veikla pasaulyje yra išvis jokios veiklos nebuvimas. Absoliutus nieko neveikimas. Toks visiškai tuščias sėdėjimas ir žiūrėjimas į vandenį, pageidautinai – įmerkus iki kelių kojas į tą patį vandenį, jeigu vandens temperatūra leidžia tokio tipo pramogas. Sėdėčiau aš taip nors ir visą dieną. Arba dvi dienas. Tikriausiai visą savaitę taip galėčiau išsėdėti. Be vargo. Tik va, gaila, niekada neturėjau progos pabandyti. Nesvarbu, kokie gražūs ir spalvingi būna mano sėdėjimo ir į vandenį žiūrėjimo planai, finale visa veikla susiveda į štai tokius užsiėmimus: 

Arba čia dar, iš tos pačios serijos: 

Taip kad jeigu yra norinčių perimti mano estafetę žaidimų aikštelėje – visada prašom! Aš tuo metu įsikursiu kur nors prie vandens ir atsijungsiu. Bent pusvalandžiui.

Cayuga ežeras ties Myers Point, Lansing NY

O kai jūs būsite jau viską nuveikę aikštelėje, o aš būsiu pakankamai pasisėdėjus, ateikit visi po medžiu valgyti. Šiandien pikniko meniu – pomidorų pyragas su grūdėtomis gastyčiomis, ožkų sūriu, čiobreliais ir šviežiu medumi. Šitą tikrai prisiminsit iki kitos žiemos!

Ačiū, kad skaitėte. 

Aušra 

Pomidorų pyragas su ožkų sūriu, garstyčiomis ir medumi

Padui:

210 g (1.5 stiklinės) miltų

125 g sviesto, atšaldyto ir supjaustyto 1 cm³ kūbeliais 

1 kiaušinis

2-3 valgomi šaukštai ledinio vandens

žiupsnelis druskos

Įdarui:

3 dideli pomidorai

250 g šviežio ožkos sūrio

2 valgomi šaukštai grūdėtų garstyčių

2 valgomi šaukštai alyvuogių aliejaus

2 valgomi šaukštai šviežio medaus

2 valgomi šaukštai smulkintų čiobrelių lapelių

Receptas adaptuotas pagal David Lebovitz “French TomatoTart”. 

Sumaišyti miltus, druską ir sviestą, pertrinti viską šakute arba pirštais, kad neliktų stambių sviesto gumulėlių. Į miltus su sviestu supilti išplaktą kiaušinį ir pradėti minkyti tešlą. Jeigu tešla per sausa, įpilti 2-3 šaukštus labai šalto vandens. Stalo paviršių arba didelę pjaustymo lentą ištiesti plėvele, ant jos iškočioti tešlą į 0.5 cm storio skritulį. Prilaikant plėvlele, perkelti iškočiotą tešlą į pyrago skardą išsiimančiu dugnu. Pirštais įspausti tešlą į skardą. Nupjauti per skardos kraštus išlendančius tešlos likučius.

Orkaitę įkaitinti iki 205^oC (400^oF). Ant pyrago pado paskirstyti garstyčias, po to apskritimais supjaustytų pomidorų griežinėlius. Pomidorus apšlakstyti alyvuogių aliejumi ir apipbarstyti smulkintais čiobreliais. Ant pomidorų sluoksnio išdėlioti apvaliais griežinėliais supjaustytą ožkos sūrį, dar čiobrelių, ir pašauti į orkaitę. Kepti apie 30 minučių, kol plokštainio padas įgaus auksinę spalvą, o sūris gražiai apskrus. 

Pyragą atvėsinti skardoje, po to išimti ant lėkštės ar padėklo, atsargiai prilaikant už skardos dugno. Prieš tiekiant į stalą, pyragą apšlakstyti šviežiu medumi. 

Skanaus!

Iš kur atsiranda avietės ir kiaušininis aviečių plokštainis

Kol  dar gyvenau Lietuvoje, beveik visus maisto produktus užsiaugindavome patys. Tėtis savo tėviškėje turėjo nemenką ūkį: augino gyvulius, paukščius, didžiulį sodą. Kasmet būdavo sodinamas plantacijos dydžio daržas, o taip pat sėjami javai miltams ir kruopoms. Mes patys skersdavome kiaules, avis ir jaunus veršelius, rūkydavom kumpius, dešras ir skilandžius, gamindavom sūrius,  mušdavom sviestą, apsirūpindavom paukštiena ir kiaušiniais, spausdavom savo sultis, virdavom visas įmanomas uogienes, konservuodavom daržoves ir krosnyje kepdavom duoną, ant ajerų arba kopūstų lapų. Tėtis visada laikė daug bičių ir pardavinėjo medų, industriniais kiekiais. Tokiais pat kiekiais pirkdavo cukrų. Kartą metuose važiuodavo į Panevėžio cukraus fabriką ir parsiveždavo priekabą cukraus drobiniuose 50 kg maišuose. Cukrumi bites reikėdavo maitinti žiemą. Todėl net cukraus parduotuvėje nepirkdavom. Vienintelė sritis, kur tėtis neypač reiškėsi, buvo žvejyba, nors buvo laikai, kai visa šeima buvo įjungta į ungurių žvejojimo maratoną, ir tempdavom juos namo po keliasdešimt. Bet tai ilgai netruko, tik gal kokius, tris-keturis sezonus. Po to žvejybos buvo atsisakyta. Taigi, parduotuvėje mes paprastai pirkdavom tik žuvį, druską, saldainius, na ir dar kokį egzotinį vaisių ar šiaip kažką neįprasto. Visos prekės  dažniausiai tilpdavo į nedidelį krepšelį. Tie laikai seniai praėjo. Deja. Jau seniai visą maistą tempiu iš parduotuvės. Išskyrus tuos kelis vasaros ir ankstyvo rudens mėnesius, kai daržovių, vaisių ir uogų einame rinkti į Indian CreekFarm.

Paradinis įėjimas į “administracinį korpusą”

Daržai ir sodai – kiek tik akys užmato

Uogas galimi rinkti patiems, arba pasikrauti jau pririnktų

Kasa

Dabar kaip tik pats aviečių sezono pikas. Ta proga – kiaušininio aviečių plokštainio receptas. Tai puikus vasariškas pyragas, tinkantis ir pusryčiams, ir desertui, ar  šiaip, prie kavos ar arbatos, ar stiklinės šalto pieno. 
Skanios visiems vasaros!

Aušra

Aviečių plokštainis

Papločiui :

1.5 stiklinės miltų

žiupsnelis druskos

225 g sviesto, atšaldyto

2 valgomi šaukštai grietinėlės

0.5 stiklinės cukraus

3 stiklinės šviežių aviečių

Kiaušiniam įdarui:

1 stiklinė cukraus

1 valgomas šaukštas miltų

2 kiaušiniai, išplakti

1 stiklinė grietinėlės

1 arbatinis šaukštelis vanilės ekstrakto

1.       Orkaitę įkaitinti iki 190^oC (375^oF).

2.       Stačiakampę  kepimo skardą (maždaug 22 cm X 33 cm) ištepti sviestu.

3.       Papločiui: dubenyje sumaišyti  1 stiklinę miltų, druską ir gabalėliais supjaustytą sviestą. Viską pertrinti pirštais arba šakute, kol neliks didelių sviesto gumulėlių ir viskas gerai susimaišys (mišinys taps panašus į drėgną smėlį). Į miltų ir sviesto mišinį supilti 2 valgomus šaukštus grietinėlės ir suminkyti  tešlą.

4.       Tešlą įspausti į paruoštą skardą, tolygiai padengiant visą dugną iki pat kraštų.

5.       Atskirame dubenėlyje sumaišyti 0.5 stiklinės cukraus ir 0.5 stiklinės miltų.  Mišinį berti ant paruošto papločio, išlginti, kad būtų vienodo storio cukraus/miltų sluoksnis.

6.       Ant cukraus/miltų sluoksnio suberti avietes.

7.       Įdarui: sumaišyti  cukrų ir miltus.  Supilti išplaktus kiaušinius, grietinėlę ir vanilės ekstraktą. Viską gerai išplakti. Plakinį pilti ant aviečių.

8.       Kepti 40-45 minutes, arba kol viršus lengvai paruduos. Plokštainį atvėsinti skardoje.

Pradžia ir ledai su avietėmis

Sveiki,

Šiandien aš pradedu rašyti savo blogą. Iki šiol buvau tik stropi skaitytoja, kasdien perverčianti tuntus puikiausių kitų parašytų blogų apie maisto gaminimą, kepinius, desertus ir panašiai. Bet štai, kaip sakoma, pribrendo laikas, ir nutariau, kad gana čia man tinginiauti ir tik kitų rašinius skaityti. Laikas ir pačiai kažką pradėti rašyti. Todėl, sesės Linos ir poros draugių paraginta, pačiame vasaros įkarštyje publikuoju pirmąjį savo blogo įrašą. 

Šis blogas bus mano geriausių, mėgstamiausių ir labiausiai pavykusių receptų rinkinys visiems, kas panorės užsukti į “Vaikus ir Vanilę”. Dauguma receptų nebus mano pačios sugalvoti, bet nukopijuoti iš knygų, kitų blogų, receptų svetainių, arba šiaip nugirsti. Bet visi čia patalpinti receptai bus mano pačios išbandyti, tikriausiai ne vieną kartą, ir jie bus aprašyti su visom reikalingom (o gal ir nereikalingom!) smulkmenom, nieko nenutylint, kad norintiems receptą išbandyti jis garantuotai pavyktų. 

Jei nutartumėte kažką pagaminti pagal čia patalpintą receptą, noriu Jums iškart pranešti, kad man visada įdomu sužinoti, kaip Jums sekėsi, ar pavyko, ar patiko, o gal kažko trūko. Gal Jūs kažką pakeitėte ar patobulinote, o gal recepte įvelta klaida – būtinai parašykit! Aš lauksiu visų VISŲ !!! komentarų ir nuomonių. 

Na o dabar susipažinkime – trumpai apie save. 

Mano vardas Aušra. Gyvenu JAV, New York valstjoje, su savo šeima: aš, vyras, močiutė, du šaunūs sūnai ir du katinai.  Čia tie mano šaunūs sūnai: dešimtmetis Jonas ir trimetis Julius.

Jonas

Julius

Čia tie patys veikėjai, tik kiek kitu rakursu. 

Ir dar:

Visai neperdėsiu pasakydama, kad Jonas ir Julius yra mano gyvenimo džiaugsmas, palaima, visos mano veiklos variklis ir didžiąja dalimi – visos mano veiklos įprasminimas. Kai jie sveiki, linksmi, ir laimingi, mano gyvenime visiškai nieko netrūksta. Na, gal kelių smulkmenų, kurios, norui esant ir su šiek tiek pastangų yra lengvai pasiekiamos. Bet iš esmės, kol mes esam visi sveiki ir visi drauge, aš nieko savo gyvenime nenoriu keisti. Nebent tik tai, kad šitie du puikūs berniukai taip greitai neaugtų. Ir dar, jeigu galima, kad paroje būtų daugiau valandų, ir kad būtų daugiau laiko viskuo pasidžiaugti.

Toliau apie save. Aš labai mėgstu gaminti maistą ir praleidžiu masę laiko virtuvėje. Gaminu pusryčius, pietus, ir vakarienes. Kasdien. Kepu pyragus, sausainius, darau naminius ledus, verdu uogienes. Dar, žinoma, būna šventės, iškilmingos progos, ar šiaip įkvėpimas užeina, kai gaminti tenka daugiau, nei įprasta. Dar aš visada stengiuosi sudalyvauti visokio tipo labdariniuose kepinių išpardavimuose (bake sale), kai reikia surinkti pinigų kokiai nors mokinių kelionei ar sportiniam renginiui. Tada tų mokinių/sportininkų mamos (kartais ir tėčiai) prikepa visokių skanuliukų ir suneša juos į tokį suorganizuotą “kioskelį” pardavmui. Vienas iš labiausiai įsimintinų tokių štai renginių buvo Jono mokyklos krepšinio varžybų “kioskelis” (concession stand), kuris truko šešis šeštadienius iš eilės ir už kurį savanoriškai tapau atsakinga. Tiesa pasakysiu – lengva nebuvo: kepti pradėdavau trečiadienį, pabaigdavau penktadienio naktį. Šeštadienį nuo 7:30 iki 14:00 stovėdavau už “prekystalio”. Po to visą “parduotuvę” dar tekdavo sutvarkyti. Namo parsirasdavau nežinia kada, o kitą savaitę – vėl tas pats. Taip pusantro mėnesio. Bet vistiek buvo smagu, ir kai reikės kažką panašaus vėl organizuoti, aš ir vėl kelsiu ranką.

Ruošiant maistą man didžiausią malonumą teikia pats gaminimo procesas. Kaip nebūtų keista, procesas man daug svarbesnis, nei galutinis rezultatas. Šilto tirpstančio šokolado maišymas, karamelės virimas, baltymų plakimas iki standžių putų man yra tikrų tikriausia raminančioji terapija. Jeigu aš žinau, kad vakare man reikės kepti sausainius, ar pyragą, ar gaminti ledus, aš to laukiu visą dieną. Nesvarbu, kad sausainius pradedu maišyti po 22:00 valandos, kai visi pagaliau suminga, o paskutinę skardą iš orkaitės ištraukiu gerokai po vidurnakčio. Aš galėčiau nors ir per visą naktį sausainius kepti, jeigu reikėtų, ir visai dėl to neliūdėčiau. Čia gal jau nebe terapija, bet lengva priklausomybės forma – priklausomybės nuo šokolado, cukraus, sviesto… . Ir vanilės. Būtiniausiai – vanilės! Ar kada nors esate prapjovę vanilės ankštį? Tas žodžiais nenupasakojamas lipnių juodų vanilės sėklyčių kvapas, kai jis pasklinda po visą virtuvę ir pasilieka ten ilgam ilgam, man yra tarsi narkotikas, momentaliai išvėdinantis iš galvos visokias prisikaupusias negandas ir nuplukdantis visą sąmonę ir pasąmonę į visiškos euforijos būseną. Man net pačiai kartais keista, kokį poveikį gali turėti kvapas.

Taigi, užbaiginat, įdedu vanilinių ledų su avietėmis recetą. Pagalvojau, kad tai bus puikus receptas pradėti blogą – gaivi ir daug gero žadanti pradžia! Tai gaivūs vasariški ledai, ypač tinkantys dabar, kai pilna šviežių miško ar sodo aviečių. Uogos šiems ledams niekaip neapdirbinėjamos -  jos tik sumaigomos šakute su trupučiu cukraus ir likerio arba degtinės. Alkoholio dedama visai nedaug, tik tiek, kad įdaras leduose nesušaltų į kietą kaulą, bet išliktų minkštas, panašus į uogienę. Šiuos ledus galite drąsiai duoti vaikams – nepasigers! Man asmeniškai šie naminiai ledai yra daug skanesni, nei panašūs pirkti parduotuvėje ar ledainėje. Vaniliniai ledai išeina švelnūs ir ne per daug saldūs. Prie jų ypač tinka rūgštokos kvapnios avietės.  Pabandykite. Ir parašykite, ar patiko.

Ačiū, kad skaitėte.

Aušra

 

Vaniliniai ledai su avietėmis

(Pagal David Lebovitz receptą iš knygos “The Perfect Scoop”)

Ledams:

1 stiklinė pieno

2/3 stiklinės cukraus

žiupsnelis druskos

1,5 stiklinės riebios grietinėlės

5 kiaušinių tryniai

1 arbatinis šaukštelis vanilės ekstrakto

Aviečių įdarui:

1,5 stiklinės šviežių aviečių

3 valgomi šaukštai cukraus

1 valgomas šaukštas degtinės arba aviečių likerio (arba vyšnių, arba juodųjų serbentų – kokio tik širdis geidžia!)

1.      Į šaldiklį įstatyti 1.5 L talpos sandariai užsidengiantį indą, kad jis gerai įšaltų. 

2.      Į didoką dubenį supilti grietinėlę. 

3.      Vidutinio dydžio dubenyje išplakti trynius. 

4.      Pieną pakaitinti su 2/3 stiklinės cukraus ir  žiupsneliu druskos. Kai pradės kilti garai, pieną nukelti nuo ugnies ir plona srovele pilti į trynius, viską pastoviai ir intensyviai plakant šluotele.

5.      Kai visas pienas bus supiltas į trynius, viską perpilti atgal į tą patį puodą, kuriame kaitintas pienas, ir kaitinti ant silpnos ugnies, pastoviai maišant, kol mišinys pradės tirštėti, ir, įkišus švarų šaukštą, jo paviršius pasidengs plona kremo plėvele. 

6.      Puodą nukelti nuo ugnies. Trynių ir pieno masę perkošti per tankų sietelį tiesiai į dubenį su grietinėle. Supilti vanilės ekstraktą. Viską gerai išmaišyti. 

7.      Dubenį su ledų mišiniu uždengti plėvele ir įstatyti į šaldytuvą nakčiai, arba 4 – 5 valandom, kad gerai atšaltų. 

8.      Atšalusį ledų mišinį pilti į ledų gaminimo mašiną ir sukti apie 30 minučių arba tol, kol ledai sutirštės, priklausomai nuo ledų mašinos šaltumo ir galingumo. 

9.      Kol ledai sukasi, paruošti įdarą:  avietes, cukrų ir degtinę sutrinti šakute. Nereikia ypač ilgai trinti, gali likti ir nesutrintų aviečių gabalėlių.

10.  Iš šaldiklio išimti ledams skirtą indą. Į jį sluoksniais dėti paruoštus ledus ir aviečių įdarą. Sudėjus visus ledus ir visą įdarą, indą sandariai uždengti ir įstatyti į šaldiklį, kad ledai pilnai sukietėtų.