Ketvirtojo gimtadienio tortas

Šeštadienį atšventėme Juliaus ketvirtąjį gimtadienį. Jubiliatas jautėsi labai užaugęs. Ėjo kelis kartus matuotis prie sienos stačiomis  ir ant sofos – gulėdamas, nes gulint kažkodėl jis sau atrodė daug ilgesnis, nei stovint. Kadangi keturi metai yra pakankama rimtas amžius, Juliukas visą savaitgalį demonstravo nepaprastą savarankiškumą ir suaugimą – viską darė pats, ežere ėjo plaukti su dideliais vaikais ten, kur gilu, ir pareiškė, kad jo daugiau nebereikės niekur nešti, nes jis jau didelis bernas (valio!). 

Gimtadienio tortas buvo tradicinis amerikietiškas Birthday Cake pagal kepyklos “Baked” Brukline receptą – The Whiteout Cake iš knygos “Baked: New Frontiers in Baking”. Tai vanilinio biskvito sluoksniai pertepti plikytu sviestiniu kremu su baltu šokoladu. Nors ir nieko mandro, bet tai labai skanus pyragas. Biskvito sluoksniai išejo labai lengvi ir purūs, nei kiek ne sausi ir labai kvapnūs (nes nepagailėta vanilės ekstrakto), švelnaus kiaušininio-sviestinio pyrago skonio. Kremas irgi buvo labai vykęs. Jo recepte pagaminama ne ypač daug – vos vos pakanka ploniems sluoksneliams pertepimui tarp biskvitų ir plonam sluoksniui aptepti torto viršų. Bet daugiau kremo tikrai nereikia. Žodžiu, iš rekomenduoto kiekio išeina tik tiek kremo, kiek reikia, nei daugiau, nei mažiau.

Jeigu tortą gaminate iš anksto ir kurį laiką jį laikysite šaldytuve, prieš tiekdami į stalą būtinai leiskite jam bent porą valndų pastovėti kambario temperatūroje, kad kremas atsileistų ir suminkštėtų. 

Minkšti ir kvapnūs vanilinio pyrago sluoksniai, švelnus sviesto ir balto šokolado derinys, o prie jų dar  kaušelis vanilinių ledų – ir  štai jums puikus desertas.  Tortas visiems labai patiko, o šiandien aš jį lapnojau pusryčiams  su arbata. Štai taip!

Vanilinis tortas su plikytu balto šokolado kremu

(The Whiteout Cake iš Matt Lewis ir Renato Poliafito knygos “Baked: New Frontiers in Baking”)

Biskvitams: (trims 20cm skersmens biskvitams)

3 ¼  stiklinės miltų

1 valgomasis šaukštas kepimo miltelių

1 arbatinis šaukštelis sodos

1 žiupselis druskos

225 g sviesto, kambario temperatūros

1 ¾ stiklinės cukraus

1 valgomasis šaukštas vanilės ekstrakto

1 kiaušinis

1 ½ stiklinės šalto (“ledinio”) vandens

3 kiaušinių baltymai

Kremui:

170 g balto šokolado

1 ½ stiklinės cukraus

1/3 stiklinės miltų

1 ½ stiklinės pieno

1/3 stiklinės grietinėlės

340 g sviesto, susmulkinto mažais gabaliukais, šalto,bet ne kietai įšalusio

1 arbatinis šaukštelis vanilės ekstrakto

Biskvitai:

Orkaitę įkaitinti iki 165^oC. Apvalias 20 cm skersmens kepimo formas ištepti sviestu, jų dugną iškloti sviestiniu popieriumi, jį taip pat ištepti sviestu, pabarstyti trupučiu miltų ir, apvertus, iškratyti neprilipusius miltus.

Miltus, kepimo miltelius, sodą ir druską persijoti.

Elektriniu mikseriu išsukti sviestą ir cukrų iki purumo. Supilti vanilės ekstraktą, vėl gerai išmaišyti. Dėti kiaušinį ir vėl viską išmaišyti. Toliau vis plakant, dalimis sudėti persijotus miltus, pakaitomis su šaltu vandeniu, viską vis gerai išplakant: dėti trečdalį miltų, išplakti, po to supilti pusę vandens, vėl išplakti, vėl trečdalis miltų, po to likęs vanduo, po to likę miltai. Viską gerai išmaišyti.

Atskirame dubenyje išplakti kiaušinių baltymus. Plakti tik tol, kol baltymai ims išlaikyti formą – neperplakti! Atsargiai įmaišyti išplaktus baltymus į tešlą.

Visą tešlą paskirstyti į tris lygias dalis, sukrėsti į paruoštas kepimo formas , kepti maždaug 40-45 minutes, arba kol  biskvito vidurys bus visiškai iškepęs: dantų krapštukas, įkištas į patį vidurį, bus visiškai sausas.

Kremas:

Mikrobanginėje krosnelėje arba ant garų ištirpinti baltą šokoladą. Palikti, kad atvėstų.

Vidutinio dydžio puode sumaišyti cukrų, miltus, pieną ir grietinėlę, viską pavirinti ant vidutinės ugnies, pastoviai maišant, kol mišinys sutirštės, apie 20 minučių. Mišinį perpilti į didoką dubenį ir plakti elektriniu mikseriu, kol atvės. Toliau vis plakant, sudėti susmulkintą sviestą ir plakti, kol kremas pasidarys purus. Supilti vanilės ekstraktą ir atvėsusį baltą šokoladą. Viską vėl gerai išplakti. Paruoštą kremą įstatyti 10 – 15 minučių į šaldytuvą, kad šiek tiek sustandėtų. Kremu pertepti biskvitų sluoksnius, po to labai plonu sluoksniu (tokiu visiškai permatomu) aptepti torto šonus ir viršų ir įstatyti tortą į šaldytuvą, kad įšorinis kremos sluoksnis sustingtų. Plonas kremo sluoksnis suklijuos visus nuo biskvito kraštų atsiplaušejusius trupinius, kad jų nesimatytų pabaigto torto paviršiuje. Sustingus išoriniam kremo sluoksniui, tortą išimti iš šaldytuvo, torto viršų ir šonus aptepti likusiu kremu. Dekoruoti pagal pageidavimus ir fantaziją. Aš dekoravimo idėją pasiskolinau iš Sprikle Bakes. 

Vargai su vertimais ir persikų cobbler

Itakos soduose dabar pats persikų sezono pikas. Mes su vaikais vis nueinam į Indian Creek Farms ir prisiskinam po kelias dėžutes šviežių persikų. Minkštesnius lapnojam šiaip, o kietesnius iškepu su  trupučiu cukraus, arba sukuriu kokį greitą desertą. 

Mūsų šeimoje vienas mėgstamiausių desertų su persikais  yra taip vadinamas peach cobbler. Tai tradicinis amerikietiškas saldumynas, labai labai skanus ir super paprastas. Parasčiau nebūna – vaisiai sumaišomi su cukrumi ir trupučiu krakmolo arba miltų, kepami orkaitėje,  kol suminkštėja, po to ant keptų vaisių dedamas minkštos sviestinės tešlos sluoksis, vėl į orkaitę, kol pyrago viršus  paruduoja – viskas! Labai norėjosi pasidalinti tokiu puikiu receptu. Kepdama gal kokį ketvirtą persikinį “koblerį” šią vasarą nutariau, kad laikas dėti  jį į blogą.

Viskas būtų gerai, tik bėda ta, kad niekaip nesugalvojau, kaip “peach cobbler” išversti į lietuvių kalbą. Iš žodyno jokios naudos: žodžio “cobbler” siūlomi vertimai:

1.       kurpius/batsiuvys 

2.       prastas meistras

3.       nesąmonė

4.       niekai

5.       vaisiai, kepti tešloje

6.       vaisių pyragas. 

Labiausiai man patiko trečias vertimas, o tiksliausias turbūt visgi būtų “vaisiai, kepti tešloje”, bet ir šitas man visai ne prie širdies, nes vaisiai kepami visai ne tešloje, bet giliame inde. Vaisiams iškepus, ant viršaus uždedamos minkštutės tešlos pagalvėlės. Todėl pavadinimas “vaisiai, kepti tešloje” yra ne vien tik griozdiškas, bet ir neatspidi kepinio esmės (mano nuomone).  Aš net parašiau į “Beatos Virtuvę” ir paklausiau, gal kas žino gerą vertimą.  Beatos fanai siūlė tuos pačius variantus 1 - 6, tikriausiai iš to paties žodyno.

Sukdama galvą dėl cobbler vertimo, ta  pačia proga pagalvojau, kad yra labai daug angliškų desertų pavadinimų, kuriems nėra tinkamų lietuviškų žodžių: crisp, crumble, tart, pie, brownies, blondies, fudge, cheesecake, biscuits, waffles, … . Mano manymu, vienas nesėkmingiausių iš visų angliškų desertų vertimų yra tekęs žodžiui “cupcakes”, kuris dažnai verčiamas “keksiukai”. Na, sakykite ką tik norite, bet “cupcakes” nėra keksiukai, nes pirma - keksiukai yra “muffins”, o antra – keksiukų netinka puošti kremu, cukrinukais, spalvotais papuošimais, gėlėmis, drugeliais, valgomaisiais karoliukais, blizgučiais ir t. t. Dar vienas gana dažnai vartojamas  žodžio “cupcakes” vertimas yra  “pyragaičiai”, bet čia irgi netikslu, nes pyragaičiai būna visokiausi, o cupcakes yra cupcakes. Jeigu kas turite kokį konditerinių terminų anglų-lietuvių žodynėlį, būkit geri, pasidalinkit žiniomis ir pasakykit, kaip taisyklingai lietuviškai tuos visus angliškus skanuliukus pavadinti. 

Aš įtariu, kad gerų vertimų šiems angliškai pavadintiems desertams nėra, kaip nėra vertimo itališkiems gelato, mascarpone, mozzarella, tiramisu, affogato, martini, arba prancūziškiems crème brule, fondue, clafoutis, madeleine, marjolaine, tarte tatin, paris-brest. Itališki ir prancūziški desertai dažniausiai yra vadinami tikraisiais vardais, ir jie kažkaip visai tinka lietuviškuose tekstuose. Bet va su angliškais pavadinimas nieko gero neišeina - jie būtiniausiai prašosi vertimo, arba kitaip tiesiog badyte bado akis. Man gal ypatingai nebado, bet tikrai žinau, kad yra žmonių, kurie visokių anglizmų, ypač receptuose, labai nemėgsta. Pati savo kailiu tai patyriau ir esu ne kartą dėl to išbarta. 

Kaip ten bebūtų, cobbler yra puikus desertas. Tai tradicinis amerikietiškas kepinys , gaminamas iš visų  įmanomų vaisių ir uogų: persikų, abrikosų, nektarinų, slyvų, vyšnių, mėlynių, gervuogių, braškių, rabarbarų,… . Nors pati niekada nebandžiau, bet įsivaizduoju, kad būtų labai skanus cobbler su juodaisiais serbentais, arba netgi su agrastais, kuriuos galima būtų pamaišyti su gervuogėmis, dėl spalvos. Tai neįpareigojantis, naminis desertas, visiškai tinkantis valgyti su šaukštu iš gilaus dubenėlio, sėdint ant sofos priešais televizorių. Tikrų tikriausias “comfort food”.  

 

Cobbler  skaniausias yra šiltas, su vaniliniais ledais, kurie tirpdami susimaišo su keptais vaisiais – labai labai skanu! Aš mėgstu šiltą cobbler valgyti pusryčiams, tik tada vietoje ledų užsikraunu  gerą kauša nesaldinto graikiško jogurto. Taigi, kol soduose ir turgeliuose pilna šviežių vaisių, labai verta išbandyti bent vieną, ar net kelis cobbler variantus. 

Skanaus!

Aušra

Persikų Cobbler

Pagal David Lebovitz receptą “Nectarine and Blueberry Cobbler with Big Fluffy Biscuits" iš knygos“Ripe For Dessert”

Įdarui:

1,5 kg persikų

6 valgomieji šaukštai cukraus

1 valgomasis šaukštas citrinų sulčių

2 arbatiniai šaukšteliai kukurūzų krakmolo  (arba miltų)

1 arbatinis šaukštelis vanilės ekstrakto

Tešlai:

1,5 stiklinės miltų

1 arbatinis šaukštelis kepimo miltelių

1/4  arbatinio šaukštelio valgomosios sodos

2 arbatiniai šaukšteliai cukraus

1 žiupsnelis druskos

60 g (4 valgomieji šaukštai) sviesto, kietai įšalusio

2/3 stiklinės kefyro*

1 kiaušinio trynys

1 arbatinis šaukštelis pieno

cukraus pabarstymui

Orkaitę įkaitinti iki 190^oC (375^oF). 

Įdarui: persikus nulupti, išimti kaulą ir supjaustyti maždaug 2 cm storio riekelėmis. Į supjaustytus persikus sudėti cukrų, krakmolą, citrinų sultis ir vanilę. Viską gerai išmaišyti, sukrėsti į pogilį 2 - 2.5 L talpos keramikinį arba stiklinį kepimo indą ir kepti, laikas nuo laiko pamaišant,  apie 45 minutes, arba kol vaisiai paleis sultis, suminkštės ir pakraščiuose ims pamažu burbuliuoti. 

Tešlos “pagalvėlėms”: miltus persijoti su soda, kepimo milteliais, cukrumi ir druska. Į persijotus miltus burokine tarka sutarkuoti kietai įšalusį sviestą, supilti kefyrą ir atsrgiai viską išmaišyti. Maišyti tik tol, kol nebeliks sausų miltų – jokiu būdu nepermaišyti, nes pyragėliai bus kieti. Aš stengiuosi maišyti silikonine mentele, ne daugiau 12 kartų (visada skaičiuoju!). Tešla turi būti nevienalytė ir limpanti prie rankų. Iš tešlos valgomuoju šaukštu formuoti nedidelius skritulėlius; juos išdėlioti ant karštų persikų. 

Kiaušinio trynį išplakti su arbatiniu šaukšteliu pieno; plakiniu aptepti tešlos skritulėlių viršų, viską apibarstyti cukrumi ir vėl kišti į orkaitę. Kepti 20 - 25 minutes, arba kol tešlos viršus įgaus sodrią auksinę spalvą. 

Į stalą cobbler tiekti šiltą, su vaniliniais ledais.

* vietoje 2/3 stiklinės kefyro galima naudoti pieno ir acto mišinį: 2/3 stiklinės pieno + 1 valgomasis šaukštas acto, sumaišyti , leisti pastovėti 5 - 10 minučių, tada pilti į tešlą.

Jūratės ir Kolumbijos povestuvinis tortas “Juodasis miškas” (Black Forest Cake)

Su Jūrate susipažinome Beatos Nicholson bloge – aš parašiau ilgą komentarą vienam Beatos bloge publikuotam straipsniui apie Ameriką ir ten paminėjau, kad gyvenu Itakoje. Jūratė komentarą paskaitė ir parašė man žinutę. Taip aš sužinojau, kad Itakoje gyvena dar viena lietuvė. Pirmą pasimatymą paskyrėme pašte prie mano darbo, ir nuo to laiko mes su Jūrate daug bendraujam, kuo aš be galo džiaugiuosi.

Birželio pradžioje Druskininkuose buvo Jūratės ir jos išrinktojo Columbia vestuvės. Labai smagu. Mačiau vestuvių nuotraukas, todėl galiu pasakyti, kad jaunieji atrodė puikiai, jaunosios suknelė buvo liuks, o pačios vestuvės buvo super elegantiškos, romantiškos ir labai linksmos, su lietuvių liaudies kapela, šokiais ir žaidimais, ugnies show ir visa kita. Buvo daug meniškų nuotraukų Dzūkijos miške,  su Jūrate ir Columbia dangų remiančių pušų ir smilgų fone. Labai gražios vestuvės. Kuo daugiausiai Laimės ir Meilės  jiems abiems!

Praeitą penktadienį Jūratės bendradarbiai suorganizavo povestuvinį šventimą čia, Itakoje, kuriame ir man teko sudalyvauti. Maža to – Jūratė paprašė į vakarėlį atsinešti tortą. Ji žinojo, ko nori – Black Forest Cake, todėl man nereikėjo sukti galvos ir svarstyti, ką čia tokio iškepus. Jūratė dar ir vyšnių parūpino. Man beliko tik išsitraukti receptą ir kepti tortą.  

Atvirai pasakysiu – iš tikrųjų nebuvo viskas taip jau paprasta.  Recepto išsitraukimu ir biskvito kepimu viskas toli gražu nesibaigė. Man norėjosi, kad tortas būtų šiek tiek šventiškas, o ne šiaip sau koks proziškas pyragas. Nutariau padaryti jį šiek tiek aukštesnį, o papuošti nutariau tokia ažūrine šokoladinių širdelių juosta, kuria aš planavau apsukti visą tortą. Žodžiu, susikūriau sau galvoj to būsimo torto viziją, bet neturėjau jokio supratimo, kaip visa tai realizuoti.

Pirmiausia,  labai svarbu paminėti, kad praėjusią savaitę Itakoje laikėsi maždaug +32^oC karščiai. Mano virtuvėje kondicionieriaus nėra. Oras šiek tiek atvėsdavo naktį, bet, nepaisant to, per dieną mano virtuvė įkaisdavo taip, kad temperatūra joje būdavo kaip orkaitėje. Maždaug - gali tešlą supilti į skardą ir palikti ant stalo 30 minučių, kad iškeptų. Black Forest tortą reikia pertepti plaktos grietinėlės su maskarpone kremu. Aš niekaip neįsivaizdavau, kaip tokiame karštyje bus galima iki standumo išplakti grietinėlę su maskarpone ir kaip tokiu kremu reikės pertepdinėti ir puošti tą super aukštą tortą. O po to, kaip aš visą tą kūrinį dar puošiu šokoladiniais “mezginiais”, kurie tokioje  orkaitės temperatūroje jokiu būdu negalės sustingti??!!..?? Vienu žodžiu, kelias naktis man sapnavosi košmarai apie tai, kaip visas mano tortas pergalingai virsta ant šono į kraupią šokolado, vyšnių ir pusiau išplaktos grietinėlės krūvą. Bet kadangi Jūratei pasižadėjau, kad tortas bus, tai bet kokiu atveju turėjau bandyti kažką pakenčiamo sukurti, nesvarbu, ar karšta mano virtuvėje, ar ne. 

Trečiadienį iškepiau tris biskvitus. Viskas sekėsi puikiai. Pabaigus kepti, dar nutariau pasidaryti papuošimus. Šitoje vietoje prasidėjo šiokios tokios komplikacijos – šokoladiniai “mezginiai” (nepabijokime to žodžio!) minėtame karštyje jokiu būdu nenorėjo sukietėti. Juos reikėjo kišti į šaldytuvą, o tai reiškė, kad aš negalėsiu jų išgaubti, patiesdama ant puodo krašto. Pabandžiau įšaldyti puodą šaldiklyje ir po to ant šalto jo paviršiaus tiesti popierių su šokoladu – nieko iš to neišėjo. Virtuvėje buvo taip karšta, kad puodo paviršius atšildavo greičiau, negu šokoladas spėdavo kaip reikiant sukietėti. Mezginių juosta apjuosto torto dizaino teko atsisakyti. Vietoj to nutariau padaryti  trumpas šokoladinių raštų atkarpėles. Jas aš paprasčiausiai sutiesdavau į skardą ir kišdavau į šaldiklį, kad sukietėtų. Galvojau, kad ir iš neišgaubtų papuošimų kažką pavyks sukomponuoti.  Neįsivaizdavau, kaip visa tai atrodys, bet kitos išeities nebebuvo. Blogiausiu atveju,  pagalvojau, išmesiu visas tas šokoladines dekoracijas ir paprasčiausiai aptepsiu visą tortą baltu kremu , o ant viršaus uždėsiu dvi gražias vyšnias su koteliais.

Ketvirtadienį įvyko stebuklas – oras atvėso! VALIO! Dieną +25^oC, o naktį +18^oC. Kremas išsiplakė be jokių problemų. Torto kraštus apdėliojau šokoladiniais papuošimais. Neatrodė jie kaip mano įsivaizduoti mezginiai. Buvo labiau panašūs į tokias kiauras tvoreles. Neslėpsiu, kad ir tos pačios “tvorelės” nebuvo visiškai tobulos. Tokios vietomis pakrypę ir šiek tiek pasilankstę, o kai kurios netgi šiek tiek aplūžę (!!!). Bet ne laikas ir ne vieta buvo ką nors keisti, nes ir taip jau  buvo gerokai po vidurnakčio, kai aš savo tvoreles ant torto pradėjau dėlioti. Tortas kitą rytą turėjo būti transportuojamas pas Jūratę. Taip kad buvo viskas sukomponuota iš to, kas tuo metu turėta, tvorelės ar ne tvorelės, aplūžę ar neaplūžę. Yra kaip yra, ir nieko čia nebepakeisi. Pabaigtą tortą įkišau į šaldytuvą ir nuėjau sapnuoti košmariškų sapnų apie tai, kaip aš rytoj visą tą grožį transportuosiu. 

Finalui pasakysiu tik tiek, kad tortas visgi pavyko. Nuvežiau aš jį Jūratei be ypatingų nutikimų – tik viena jau ir taip aplūžusi tvorelė dar labiau sulūžo, kai, važiuojant į stačią įkalnę, visa dėžė su tortu ėmė ir pavažiavo žemyn! Na bet sulūžusi tvorelė buvo pakeista kita, atsargine. Pats tortas, nekreipiant dėmesio į komiškus papuošimus, buvo labai skanus ir  susilaukė krūvos komplimentų – ačiū ačiū!!! Na o pamoka ateičiai – reikia išmesti iš galvos visas kvailas idėjas apie šokoladinius mezginius, ažūrinius raštus su širdelėmis, ir panašiai. Neverta prasidėti. Torto autorės Stephanie Shih iš dessertsforbreakfast.com sugalvotos šokoladinės eglės yra nepamainomas ir garantuotai pats įspūdingiausiais papuošimas šiam visapusiškai tobulo skonio tortui. Todėl ateityje Black Forest Cake bus puošiamas TIKTAI šokoladinėmis eglėmis!

Dar kartelį sveikinu Jūratę ir Columbia. 

Ačiū, kad skaitėte. 

Aušra

Šokoladinis tortas su vyšniomis ir maskarpone

(Black Forest  Cake)

Adaptuota pagal  Desserts For Breakfast receptą

 

Dviejų aukštų, maždaug 23 cm skersmens tortas

Biskvitams:

2 stiklinės cukraus

2 stiklinės miltų

1  stiklinė tamsios kakavos miltelių

1 arbatinis šaukštelis kepimo miltelių

1 arbatinis šaukštelis valgomos sodos

1 arbatinis šaukštelis druskos

2 kiaušiniai

1/2 stiklinės aliejaus (alyvuogių aliejus netiks!)

1 stiklinė pieno

1 stiklinė verdančio vandens

Šokoladiniam glajui:

90 g tamsaus šokolado, susmulkinto

1/3 stiklinės riebios grietinėlės

1 valgomas šaukštas sviesto

1 valgomas šaukštas konjako arba brendžio

Vyšnių įdarui:

300 g šviežių arba šaldytų vyšnių

3 valgomi šaukštai cukraus

1 valgomas šaukštas krakmolo

1 valgomas šaukštas vyšnių likerio arba brendžio

Maskarponės kremui:

1 stiklinė maskarponės sūrio

4 stiklinės riebios grietinėlės

2/3 stilinės cukraus pudros

Biskvitai:

1.       Orkaitę įkaitinti iki 180oC (350oF). Dviejų torto formų dugnus ištepti sviestu, ištiesti sviestiniu popieriumi, popierių ištepti sviestu.

2.       Į didoką dubenį persijoti miltus, druską, kepimo miltelius, sodą ir kakavos miltelius. Suberti cukrų ir gerai išmaišyti.

3.       Atskirame dubenyje išplakti kiaušinius, sudėti aliejų, pieną ir gerai viską išplakti su mikseriu.

4.       Kiaušinių mišinį pamažu supilti i miltų/kakavos mišinį, viską pastoviai plakant mikseriu. Plakti, kol viskas gerai susimaišys.

5.       Į tešlą supilti verdantį vandenį ir toliau plakti, kol pasidarys vientisa masė.

6.       Tešlą paskirstyti po lygiai į dvi paruoštas torto formas.

7.       Kepti 35-45 minutes, kol medinis dantų krapštukas, įsmeigtas į papločio vidurį, ištraukus bus visiškai sausas.

8.       Biskvitus atvėsinti formose. Atvėsusius biskvitus apversti and lygaus sauso paviršiaus, nulupti sviestinį popierių. 

Šokoladinis glajus:

1.       Į vidutinio dydžio dubenį sudėti smulkintą šokoladą.

2.       Puodelyje pakaitinti grietinėlę su sviestu. Kaitinti tik tol, kol pradės kilti pirmieji burbuliukai.

3.       Karštos grietinėlės ir sviesto mišinį pilti ant šokolado, palikti porai minučiu pastovėti, o po to gerai viską išplakti.

4.       Supilti konjaką. Viską vėl gerai išmaišyti.

5.       Šokoladiniu glajumi aptepti atvėsusių biskvitų viršų ir juos įstatyti kokiai valandai į šaldytuvą, kad šokoladas pilnai sukietėtų. 

Vyšnių įdaras:

1.       Vyšnias sudėti į puodą ir kaitinti ant vidutinės ugnies, kol jos pradės leisti sultis.

2.       Į puodą su vyšniomis suberti cukrų ir maišyti, kol cukrus ištirps.

3.       Į mažą dubenėlį nupilti šiek tiek skysčio nuo vyšnių, į jį sudėti krakmolą ir gerai išmaišyti, kad neliktų sausų krakmolo gumulėlių. Sultyse ištirpintą krakmolą supilti į puodą su vyšniomis.

4.       Puodą su vyšniomis  ir krakmolu užvirinti, pavirti kokią minutę, nuimti nuo ugnies, supilti vyšnių likerį ir vėl gerai viską išmaišyti. Palikti kambario temperatųroje, kad įdaras pilnai atvėstų.

Maskarponės kremas:

1.       Maskarponės sūrį ir grietinėlę plakti mikseriu, kol kremas ims tirštėti.

2.       Suberti cukraus pudrą it toliau plakti, kol kremas pasidarys standus. 

Tortas:

1.       Atvėsintą šokoladu perteptą biskvitą dėti and lėkštės ar padėklo, ant jo tepti sluoksnį maskarponės/grietinėlės kremo.

2.       Ant kremo dėti vyšnių įdarą.

3.       Dėti antrą biskvitą. 

Torto viršų ir šonus aptepti maskarponės/grietinėlės kremu.  Dekoruoti šokolado drožlėmis, šviežiomis vyšniomis arba sijotais kakavos milteliais. 

Daržas, mėtos ir mojito

Nuo to laiko, kai persikraustėme gyventi į  Ithaca, kasmet prie namų sodinu mažytį daržą. Tiesą pasakius, ypatingo reikalo tam daržui nėra – aplink mūsų namus yra bent pora didelių ūkių, kurie augina visokiausias daržoves, ir jų ten galima kokių tik nori ir kiek tik nori prisirinkti, labai nebrangiai. Be to, prie mūsų namų kažkodėl yra ypač bjauri žemė, vieni akmenys, todėl paruošti tą daržą sodinimui buvo ne juokai. Dar tvoros būtinai reikėjo, nes stirnos ir kiškiai, ir visokie kitokie žvėrys čia nepaliktų nieko, jeigu nebūtų tvoros. Žodžiu, vargo su šituo mūsų daržu daug daugiau, nei naudos. Na bet va jau kelinti metai pasodinu aš pomidorus, baziliką, dar visokių prieskoninių žolelių,  ir esu labai savuoju daržu patenkinta. Smagu, kai, išlėkus į kiemą galima prisiskinti saują baziliko ir čia pat sumalti pesto, arba prisirinkti šiltų nuo saulės pomidorų. Kartais pagalvoju, kad gal būtų visai neblogai ir praplėsti tą mūsų daržą,  kad galėčiau pasodinti morkų, arba svogūnų, arba net baklažanų. Dar gerai būtų turėti agurkų ir cukinijų, gal žalių pipirų, arba net moliūgų galima būtų užsiauginti, pyragams ir Halloween’ui. Bet tada reikėtų vėl kasti akmenuotą žemę, į kurią kastuvas lenda gal kokius 2 cm, vėl būtų pūslėtos rankos, o nugaroje - toks jausmas, kad ten kažkas įstatęs peilį ir jį sukinėja. Reikėtų ir naujos tvoros. Taip kad gal palauksiu su daržo plėtimu ir kol kas pasitenkinsiu tuo, ką turiu. 

 

Šį pavasarį mūsų daržas atrodė štai taip: dvylika pomidorų daigų: slyviniai, jaučio širdys, geltoni ir uoginiai; du kupsteliai baziliko; du kupsteliai mėtų; ir petražolės. Atskirai, kitoje namo pusėje dar pasodinau visokių prieskoninių žolelių: rozmariną, peletrūną, citrininį čiobrelį, raudonėlį ir lavandų kupstą. Prieš sodindama supyliau N kibirų žemių iš miško, paskui dar kokius 6 maišus mėšlo (iš parduotuvės!). Viskas gražiai prigijo, ėmė augti, o liepos pradžioje, kai orai pagaliau sušilo, viskas taip subujojo, kad manasis daržas pavirto į tikrų tikriausiais džiungles. Tokia tankmė, kad ne tik nėra būdų į tą daržą įlįsti, bet ten net piršto neįkiši. Joks saulės spindulėlis neturi jokių šansų prasiskverbti pro tą tankmę. Aišku, kad prisodinau per daug ir per tankiai. Stebiu dabar aš visą šitą daržą ir neturiu jokios vilties, kad tie mano pomidorai kada nors paraudonuos, nes noksta jie daugmaž tamsoje. 

Nors pomidorų pasodinau daugiausiai, šiemet  darže visgi dominuoja ne pomidorai, o mėtos.  Pasodinau du mažučius krūmelius, o dabar jos išsiplėtė per pusę daržo, vos ne pilnai užgožė du uoginių pomidorų daigus, ir toliau sau plečiasi. Aš per savo godumą jų neraunu, bet manau, kad jau laikas pradėti man jas naikinti, nes greitai turėsiu ne daržą, o mėtų plantaciją. Galėsiu tuoj pristatinėti reguliarias mėtų siuntas į Wrigley. Tai va, esant šitokiems begaliniams šviežių, kvapnių ir ekologiškų (!!) mėtų ištekliams, aš nenustodama gaminu receptus, kuriuose jos naudojamos, ir mėtų visada dedu negailėdama, kokius 4-5 kartus daugiau, nei recepte parašyta. Mėtinių patiekalų repertuare – žalieji žirneliai su pakepintais svogūnėliais ir mėtom, pasta su kumpiu, grietinėlės padažu ir su daug daug mėtų, mėtiniai ledai su šokoladu (mint-chocolate chip, mano sesės Linos mėgstamiausi), šalta arbata su mėtom…. . Ir dar, kiekvieną vakarą aš sau susimaišau puikų, kvapnų, šaltą ir visaip kitaip teigiamą Mojito, kuriam nepagailiu šviežių, ką tik nuskintų mėtų lapelių ir visada nešykštėdama įpilu Bacardi romo. Limetų sultys, sutrintos šviežios mėtos, daug cukraus, nei kiek ne mažiau šalto, iš šaldiklio ištraukto romo, viskas užpilama šaltu gazuotu vandeniu – ne kokteilis, o JĖGA! Gal kasdien ir nepatartina vartoti, bet aš vartoju, ir nieko! Visokį per dieną prisikaupusį stresą ir nuovargį viena tokia stiklinė nuima kaip ranka, o po antros stiklinės viskas aplink ima atrodyti taip, lyg į pasaulį žvelgtum pro rožinius akinius. Taigi, mojito su šviežiomis mėtomis iš savo daržo yra geras išradimas, o svarbiausia – tai dar vienas būdas panaudoti gausiai užderėjusias mėtas, nes negi leisi geram daiktui prapulti! Jeigu kokį vakarą užsinoriu kažko mandresnio, pasidarau mojito su spanguolių sultimis – išeina gražus rausvas gėrimas; tokio tik vieno užtenka, kad gyvenimas rožinėm spalvom nusispalvotų. Bet jeigu nėra spanguolių sulčių, klasikinis žalsvasis variantas yra nei kiek ne prastesnis. Karštą vasaros dieną nei vieno, nei kito tikrai neatsisakysiu. 

Ir dar – jeigu kas norit šviežių, gražių, ir, savaime aišku, “organic” mėtų, ateikit pas mus į Milano daržą, ir raukit, kiek tik patinka!

 

O jeigu kam nors įdomu, koks ten gyvis toje nuotraukoje pačioje pradžioje, kur dvi stiklinės (ar matot ten kairėje pusėje kažką neaiškaus?), tai pasakau, kad ten į kadrą pateko mūsų miške gyvenantis kalakutas. O čia – keturi jo draugai

 

Ačiū, kad skaitėte. 

Aušra

Spanguolių Mojito

1 didelė sauja mėtų lapelių

0,5 stiklinės cukraus

2 stiklinės šviesaus romo

1,5 stiklinės šviežiai išspaustų limetų (žaliųjų citrinų) sulčių

0,75 stiklinės spanguolių sulčių koncentrato

2,5 - 3 stiklinės gazuoto vandens

5 stiklinės ledukų

Ledukus paskirstyti į 6 stiklines. Mėtų lapelius sutrinti su cukrumi – tam labai tinka medinio šaukšto kotas. Į sutrintas mėtas supilti limetų sultis ir romą, gerai pamaišyti, kol cukrus ištirps. Supilti spanguolių sulčių koncentratą, gazuotą vandenį, sumaišyti, išpilstyti į stiklines su ledukais.